Noriu pateikti keletą trumpų patarimų kaip pristatyti vabzdžiaėdžius augalus, sakysim, parodoje ekskursijos metu. Ne visada tinkamiausias būdas apie juos pasakoti daug ir ilgai. Žmonėms, pirmą kartą matantiems šiuos augalus, gali būti visai neįdomu sužinoti išsamią jų sistematiką, fiziologiją ar auginimo ypatumus. Jei šie augalai juos kažkuo sudomins, jie tikrai ras pakankamai informacijos apie juos internete.

Turbūt geriausia keliais sakiniais pristatyti, kas yra pats vabzdžiaėdiškumas bei papasakoti apie kelis (kokius tris) įdomesnius augalus. Štai keletas pavyzdžių:

Vabzdžiaėdiškumas

Tai – ekologinė augalų grupė, jai augalai priskirti pagal tai, kaip gauna augimui reikalingas papildomas maisto medžiagas. Skirtingų genčių vabzdžiaėdžiai dažniausiai nesusiję artimais giminystės ryšiais. Jie išsivystė skirtingose pasaulio dalyse nepriklausomai.

Patį vabzdžiaėdiškumą atsirasti skatino nepalankios augimo sąlygos – maisto medžiagų stoka substrate, dirvožemyje. Tada, visai atsitiktinai, augalai „pabandė” susirasti jų kitaip – gauti medžiagas iš smulkių gyvūnų. Didžiąją dalį vabzdžiaėdžių augalų sugaunamų aukų sudaro vabzdžiai – todėl jie taip ir pavadinti.

Aukų gaudymo mechanizmai labai įvairūs (plačiau galima paskaityti čia). Vienos jų aktyviai pagauna grobį, kitos tiesiog laukia, kada grobis pats praras budrumą ir įkris į gaudyklę. Aktyvias gaudykles turi musėkautai ir skendeniai. Visų kitų vabzdžiaėdžių augalų gaudyklės – pasyvūs slapukai, tykantys grobio.

Visais atvejais pats augalas išskiria fermentus – auką suvirškinančias medžiagas (tokias pačias kaip ir gyvūnų skrandis). Kai įkliuvęs vabzdys virsta skysta mase, atsilaisvinusios medžiagos yra augalo įsiurbiamos. Taip papildomai šie augalai gauna maisto ne iš dirvožemio, o iš kitų gyvų organizmų.

Dauguma vabzdžiaėdžių augalų auga pelkėse. Pasitaiko jų ir drėgnose pievose, džiunglėse, ant skardžių. Tam, kad galėtų gaudyti ir virškinti aukas, vabzdžiaėdžiams augalams reikia daug drėgmės. Taigi, vabzdžiaėdžius mes sutiksime ten, kur arba visą laiką būna drėgna, arba sausasis ir drėgnasis periodai keičia vienas kitą. Jų niekada nebus nei dykumose, nei ilgą laiką užšąlančiose vietose.

Jautrusis musėkautas (Dionaea muscipula) – dažniausiai auginamas vabzdžiaėdis augalas, turintis aktyvias gaudykles. Musėkautų lapai panašūs į dvigeldžių moliuskų kriaukles, tik turi kotelį. Kiekvienos „kriauklės” viduje yra po tris jautrius plaukelius. Jei įlipęs vidun vabzdys ar koks kitas smulkus gyvūnas šiuos plaukelius užkliudo, kriauklė akimirksniu užsiveria. Auka patenka į spąstus ir yra suvirškinama.

Musėkautai auga nedidelėje Šiaurės amerikos dalyje, bet dėl savo išskirtinės išvaizdos, kurią lemią vabzdžiaėdiškumas, auginami visame pasaulyje.

Vasarą auginti juos nėra sunku. Jie gerai augs tiek ant palangės kambaryje, tiek lauke. Svarbu, kad po vazonėliu lėkštutėje visada būtų vandens ir substratas visada būtų drėgnas. Žiemą jiems reikia vėsos bet ne šalčio (apie +5°C temperatūros). Kitaip augalas nepailsi ir ilgainiui išsekęs žūna.

Saracėnijos (Sarracenia) – dar vadinamos Šiaurės Amerikos ąsotiniais augalais. Jų gaudyklės – tūtos. Saracėnijos negaudo savo aukų aktyviai kaip musėkautai. Jos kantriai laukia, kol smalsus vabzdys nutūps ant tūtos krašto ir paslys. Įkritęs į vidų, jis jau niekada nebesugebės išlipti. Tūtų kraštas ir vidus yra labai slidūs, o viduje yra skysčio, kurio sudėtis panaši į gyvūnų skrandžio sultis. Paskendęs tame skystyje vabzdys yra augalo suvirškinamas.

Saracėnijoms, kaip ir musėkautams reikia labai drėgno substrato ir vėsios žiemos. Tai – pagrindiniai sunkumai auginant jas kaip kambarinius augalus. Daugiau apie saracėnijas.

Ąsoteniai (Nepenthes) – kitaip vadinami Azijos ąsotiniais augalais. Visi ąsoteniai auga tropikuose, šilto klimato zonose. Todėl juos lengviau auginti namuose, nes visus metus jų augimo sąlygos yra vienodos.

Ąsotenių gaudyklė panaši į saracėnijų. Tik čia ji susiformuoja iš pagrindinės lapo gyslos, o ne iš viso lapo. Gaudymo mechanizmas toks pats. Daugiau apie ąsotenius.

Tuklės (Pinguicula) – visame pasaulyje paplitę vabzdžiaėdžiai augalai. Yra tropinių rūšių ir augančių vėsaus klimato sąlygomis. Tuklės gaudo labai smulkius vabzdžius visu lapo paviršiumi. Ant lapo išsiskiria lipnus skystis, kuris prilipina nutūpusį vabzdį. Daugiau apie tukles.

Saulašarės (Drosera) – gaudo vabzdžius panašiai kaip tuklės, tik lipnus skystis išsiskiria ne ant viso lapo paviršiaus, o mikroskopinių plaukelių, kuriais apaugę saulašarių lapai, galuose. Kaip ir tuklės, jos palitusios įvairiausiose platumose, neauga tik dykumose ir už poliarinio rato. Daugiau apie saulašares.

Jogaila Mackevičius

Teresės Volodinaitės (1), Jogailos Mackevičiaus (2), Ingridos Bielskienės (3), Rūtos Baltokienės (4), Linos Deimantavičiūtės (5) nuotraukos