Musėkautas

Pačioje balandžio pabaigoje pagaliau prisiruošiau pasisėti iš Tarptautinės vabzdžiaėdžių augalų augintojų draugijos sėklų banko atsisiųstas linažiedžio vaivorykštenio sėklas.

Na ir reiklus gi priežiūrai šis plėšrūnas. Tėvynėje linažiedis vaivorykštenis auga kaip vienmetis augalas, spėjantis užaugti per vieną drėgną sezoną, sužydėti ir subrandinti sėklas. Sausrometį pralaukia sėklos stadijoje. Dažnai sausa žolė užsiliepsnoja. Po tokių gaisrų praretėja augalai, atsilaisvina naujos buveinės ir prasideda drėgnasis metų laikas. Tada ir vaivorykštenio sėklos sudygsta nieko netrukdomos.

Tačiau imituoti dirbtinį gaisrą smulkioms sėkloms sunku. Yra hormoninė alternatyva – giberelino rūgštis. Ja apdorojus sėklas, nutraukiamas jų ramybės laikotarpis – sėklos nedelsiant sudygsta.

Be jokio poveikio sėklos gali sudygti po keleto savaičių, mėnesių ar net gi sekančiais metais.

Aš nusprendžiau „kas bus tas”  – ir pasėjau sėklas į keletą substratu užpildytų plastikinių vazonėlių, pastačiau juos į padėklą su lietaus vandeniu ir iš vielinės tinklinės tvorelės gabalo padaręs karkasą, uždengiau agroplėvele. Skaityti toliau…