Pasaulinė pelkinių vietovių diena paskelbta 1996 m. spalio mėn. vykusiame 19-ajame Ramsaro nuolatinio komiteto susitikime, pažymint 25-ąsias Konvencijos dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugos pasirašymo metines. Ramsaro konvencija (Convention on Wetlands of International Importance Especially as Waterfowl Habitat – anglų k.) pasirašyta 1971 m. Ramsare, Irane.
Terminas “wetlands” apima pelkes, upes ir ežerus, taip pat dirbtinius vandens telkinius, pajūrio zoną (potvynio – atoslūgio zoną, lagūnas, atolus, mangrovų sąžalynus) ir kt. Lietuvoje neturime tikslaus atitikmens šiam terminui, bet jis labiausiai siejasi su mūsų šalyje esančiomis šlapiomis žemėmis – pelkėmis.
Šiuo metu Konvenciją yra pasirašiusios 105 šalys. Jų teritorijose išskirtos 895 pelkinės vietovės, užimančios 66,8 milijonų ha bendro ploto, kurios įtrauktos į Ramsaro tarptautinę reikšmę turinčių pelkinių vietovių sąrašą. Lietuva prie šios Konvencijos prisijungė 1993 m. Į Ramsaro sąrašą įtraukti mūsų šalies valstybiniai rezervatai (Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto) bei Nemuno deltos regioninis parkas.
Pažymint 25-ąsias Konvencijos metines, Brisbane (Australija) vyko 6-asis ją pasirašiusių šalių susitikimas, kuriame dalyvavo 121 šalies, tarpvyriausybinių institucijų, tarptautinių ir įvairių šalių nevyriausybinių organizacijų, tarp jų ir Lietuvos, atstovai.
Susitikime buvo pastebėta, kad per laikotarpį nuo 1971 m. tiek vyriausybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos, privatus sektorius bei plačioji visuomenė ėmė labiau pripažinti pelkines vietoves kaip gamtinę vertybę dėl jų teikiamos naudos bei iš jų gaunamų įvairių gėrybių, taip pat dėl jose išsilaikančios turtingos biologinės įvairovės. Daugumos šalių vyriausybės pradėjo labiau rūpintis pelkinių vietovių apsauga įgyvendindamos racionalaus, subalansuoto naudojimo politiką, įtraukdamos su pelkinių vietovių problemomis susijusius klausimus į šalies plėtros programas. Be to, pagal šią Konvenciją buvo parengtos rekomendacijos dėl techninių priemonių, kurios padėtų išlaikyti Ramsaro tarptautinę reikšmę turinčių pelkinių vietovių sąraše esančių pelkinių vietovių ekologines charakteristikas.
Nemažai pasiekta sprendžiant tam tikrų vietovių problemas partnerystės principu. Tarptautinį bendradarbiavimą skatina ir Ramsaro pelkinių vietovių apsaugos ir racionalaus naudojimo mažų grantų fondas. Pažymėtina, kad būtina gerinti pelkinių vietovių reikšmės suvokimą, pasidalijimą turimomis žiniomis bei patirtimi. Būtina rengti švietimo, mokymo programas, daugiau leisti informacinės medžiagos bei organizuoti kitus renginius, padedančius saugoti ir racionaliai naudoti pelkines vietoves.
6 – ajame Konvencijos šalių susitikime buvo patvirtintas Veiksmų planas 1997 – 2002 metams, kuriame numatoma:
- Racionaliai valdyti visas Ramsaro sąrašo vietoves, kur būtina, atliekant atstatomuosius veiksmus.
- Integruoti racionalaus naudojimo ir apsaugos idėjas į švietimo programas, geriau informuoti įvairias visuomenės grupes visame pasaulyje apie pelkinių vietovių reikšmę.
- Stiprinti valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų, vietos bendrijų bei privataus sektoriaus pastangas saugant ir racionaliai naudojant pelkines vietoves.
- Integruoti racionalaus pelkinių vietovių naudojimo klausimus į bendruomenių planus bei priimant kitus sprendimus, įtraukiant į šį procesą savivaldos institucijas bei kitus suinteresuotuosius.
- Nustatyti kitas jūrines bei pakrančių sritis, kurios, atitikdamos Konvencijos keliamus reikalavimus, galėtų papildyti Ramsaro sąrašą.
- Stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą skatinat ryšius tarp kitų, ypač su Biologinės įvairovės, Klimato kaitos ir kt. konvencijas pasirašiusiųjų valstybių ir aplinkos apsaugos agentūrų, kitų valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų.
- Stiprinti Konvencijos vaidmenį ieškant lėšų įvairiems darbams atlikti, kurie susiję su pelkinių vietovių apsauga ir racionaliu naudojimu, besivystančiose bei pereinamosios ekonomikos šalyse.
- Paraginti visas pasaulio tautas propaguoti Konvencijos tikslus.
7-ajame Konvencijos šalių susitikime, kuris vyko 1999 m. gegužės mėn. San Chosė, Kosta Rikoje buvo aptartas šio Veiksmų plano įgyvendinimas bei kiti su Ramsaro konvencija susiję klausimai.
Akivaizdu, kad ateityje dėmesys pelkinėms vietovėms tik didės, nes jos yra tarp produktyviausių ekosistemų, turinčių gausiausią augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Jų reikšmė, kaip ”biologinių supermarketų”, yra milžiniška. Daugelyje šalių jos yra vienos iš svarbiausių vietų, kur žmogus gali apsirūpinti maistu: sumedžioti žvėrių ar paukščių, pasigauti žuvų, išsiauginti žemės ūkio produktų. Pvz., Vakarų Šanchajuje Tai Hu ežeras ir pelkinės vietovės aplink jį yra viena produktyviausių Kinijos sričių, kur pagaunama apie 52 kg žuvies iš hektaro per metus ir yra daugiau kaip 100 000 ha ryžių pasėlių.
Pelkės atlieka labai svarbų vaidmenį palaikant ryšį tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių: milijonai išskrendančių žiemoti į šiltuosius kraštus paukščių pavasarį vėl keliauja atgal. Jų sėkminga kelionė priklauso nuo daugelyje šalių įgyvendinamų pelkinių vietovių apsaugos programų.
Nežiūrint to, kad pastaraisiais metais visuomenės bei valdžios institucijų dėmesys pelkinėms vietovėms ir su jomis susijusių problemų sprendimui išaugo, daugumai jų tebegresia pavojus. Žemės ūkio nuotekos neša pesticidus bei kitas trąšas į drėgnas vietas stipriai užteršdamos vandenį. Pakrančių zonos paverčiamos poilsio bei aktyvaus turizmo zonomis, ne visuomet gerai apsvarsčius ir tinkamai įvertinus ekonominį efektą bei tokios veiklos pasekmes. Vienas rimčiausių pavojų pelkėtiems slėniams tebėra statomos upelių užtvankos bei tai, kad jų tekėjimo vaga nukreipiama kitoms reikmėms, ypač dirbamoms žemėms drėkinti.
Išsamesnės informacijos apie tai, kaip šią dieną pažymi įvairios šalys, bei Ramsaro konvencijos biuro pasiūlymus dėl Pasaulinės pelkinių vietovių dienos paminėjimo ieškokite Internet tinklapyje adresu: http://iucn.org/themes/ramsar.
Aplinkos ministerijos informacija, 2002-01-18
Musėkautus kartais galima „sumedžioti“ ir mūsų gėlių parduotuvėse. Jeigu mūsų namuose šie augalai jausis taip pat, kaip Amerikos šlapynėse – puikiai augs daugelį metų. Nereikia pamiršti, kad šiems augalams būtinas ne tik tinkamas vandens režimas, substratas, periodinis „maitinimas” vabzdžiais, bet ir sezoninis ramybės periodas. Netinkamai prižiūrimi augalai pradeda dažniausiai pūti, patamsėja, pajuoduoja, ir jų išgelbėti jau nebeįmanoma. O sudaryti tinkamas augimo sąlygas musėkautui nėra labai sunku.
Lietuvoje vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai natūraliai aptinkami pelkėtose vietovėse, pievose. Kai kurios rūšys, tokios kaip apskritalapė saulašarė – gana gausiai. Tačiau nykstant natūralioms pelkėms, drėgnoms pievoms, mažėja ir tinkamų vabzdžiaėdžiams tarpti biocenozių.
Turbūt nėra paslaptingesnių, labiau mitais ir legendomis apipintų augalų už vabzdžiaėdžius. Visais laikais šie augalai kurstė žmonių vaizduotę, kurioje jie išaugdavo iki milžiniškų dydžių ir gaudydavo nebe vabzdžius ar bestuburius, o net pačius žmones.
