Viksvos (Carex) – daug prieštarų ir ginčų tarp sistematikų sukelianti augalų gentis. Nemaža dalis rūšių yra labai panašios savo morfologija, genetika, todėl ir rūšių skaičiaus skaičiavimai svyruoja tarp 1100 ir 2000, sukeldami nemažai ginčų bei debatų. Lietuvoje mokslininkai suskaičiuoja 66 natūraliai augančias viksvų rūšis.
Sistematinė padėtis: karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai, Žiediniai augalai (Magnoliophyta), klasė – Lelijainiai, (Liliopsida), poklasis – Lelijažiedžiai (Liliidae), šeima – Viksvuoliniai (Cyperaceae), gentis – Viksva (Carex).
Absoliuti dauguma rūšių auga pelkėse ir drėgnose derlingose pievose. Plačiai naudojamos žemės ūkyje, aplinkotvarkoje.
Dauguma rūšių mėgsta trąšią, drėgną dirvožemį, gali pakęsti užmirkimą, tačiau nuolatinis vandens buvimas padėkle po vazonu nėra būtinas. Ir dideliam maisto medžiagų kiekiui substrate nėra tokios reiklios. Pakenčia trumpalaikes sausras.
Vabzdžiaėdžių augalų kompozicijose galima panaudoti taip pat kaip viksvuoles. Viena mano išbandytų rūšių – palminė viksva (Carex muskingumensis). Tai – nedidukas, apie 10 cm aukščio, smulkus augalas, kažkuo primenantis miniatiūrines nendres, lengvai vegetatyviškai besidauginantis kero dalinimu.
Palminė viksva – vidutinių platumų augalas, galintis peržiemoti ir mūsų klimato sąlygomis. Jau ir pas mus prekybininkai siūlo net keletą šios rūšies veislių, tokių kaip ‘Ice fontains’, ‘Little midge’, ‘Oehme’. Jų aukštis svyruoja nuo 15 iki 50 cm, įvairuoja lapų spalva, kero tankumas. Kataloguose nesunku pagal nuotraukas išsirinkti sau tinkamiausią.
Bet kadangi šis augalas gali gerai augti skurdesniame dirvožemyje, jo panaudojimas kiek prasiplečia – jį galima sodinti tame pačiame vazone kartu su vabzdžiaėdžiais augalais. Nors palminės viksvos šaknys auga sparčiai, jos yra plonos, siūlinės ir neužpildo viso vazono tūrio – vabzdžiaėdžiams tikrai da liks nemažai vietos.
Palminę viksvą kompozicijose su vabzdžiaėdžiais galima sodinti tiek į durpinį substratą, tiek į gyvus kiminus. Abiejuose šiuose substratuose ji auga puikiai, šaknys netrunka išlįsti pro vazono drenažo skyles į padėkliuką su vandeniu. Todėl jas karts nuo karto tenka nukirpti, o drenažo skyles pravalyti, kad vanduo netrukdomai galėtų patekti į vazono vidų.
Nors ir augdama sparčiai, tačiau būdama smulki, palminė viksva gerai tarpsta tarp smulkesnių vabzdžiaėdžių – tuklių, saulašarių, musėkautų.
Laisvame Morano tuklių sąžalyno plotelyje įsitaisusi palminė viksva
Tiesa, vertėtų atminti, kad į visas puses išsikeroję šios viksvos lapai kartais gali trukdyti medžioti kai kuriems vabzdžiaėdžiams augalams. Pavyzdžiui , vėjo šiurenami ir judinami viksvos lapai saulašarėms ilgais lapais (tokios kaip Drosera capensis) ar musėkautams gali sukelti melagingą pavojų. Vertėtų atkreipti į tai dėmesį…
Be jokios abejonės, yra ir kitų šiam reikalui tinkamų viksvų rūšių, kaip pavyzdžiui Carex morrowii (japoninė viksva) veislės ‘Variegata’ ar ‘Ice dance’. Reikia tik paieškoti. O atradus – išbandyti praktiškai.
Jogaila Mackevičius
