Viksvuolės (Cyperus) paplitusios visame Žemės rutulyje. Jų yra šiltuose kraštuose, tiek atšiauresniuose regionuose. Tai – apie 600 rūšių turinti gentis.
Sistematinė padėtis: karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai, Žiediniai augalai (Magnoliophyta), klasė – Lelijainiai, (Liliopsida), poklasis – Lelijažiedžiai (Liliidae), šeima – Viksvuoliniai (Cyperaceae), gentis – Viksvuolė (Cyperus).
Pagal gyvenimo trukmę yra vienmečių ir daugiamečių augalų. Visos viksvuolės – žoliniai augalai. Auga dažniausiai vandenyje, iki 0,5 m gylio. Dažniausiai tai – pakrančių, pelkių augalai. Kartais augalai gali augti visiškai panirę vandenyje, tačiau tam, kad sužydėtų, jos turi iškilti į vandens paviršių. Visas viksvuoles apdulkina vėjas. Dydžiu labai įvairuoja – skirtingos rūšys gali siekti nuo 5 cm iki 5 m.
Visos viksvuolės mėgsta trąšią, daug humuso turinčią, labai drėgną, užmirkusią dirvą. Reta rūšis gali pakęsti ilgalaikį substrato perdžiūvimą.
Nemažai rūšių žmonės naudoja įvairioms savo reikmėms – maistui, pašarui, popieriaus pakaitalo gamybai. Juk visi žinome apie Egipte raštams naudotą papirusą, kuris buvo pagamintas iš Cyperus papyrus lapų, masiškai augančių Nilo deltoje. Kai kurių viksvuolių gumbus žmonės naudoja maistui. Daugiau informacijos apie šią gentį galima rasti beveik kiekviename enciklopediniame leidinyje, kad ir Wikipedijoje.
Be jokios abejonės, geriau paieškojus galima rasti ne vieną rūšį, tinkančią mūsų vabzdžiaėdžių augalų kompozicijoms, tačiau dabar turbūt labiausiai paplitusi gėlininkų tarpe tropinė rūšis – skraistėtoji viksvuolė (Cyperus alternifolius). Ji nuo seno auginama ir mūsų krašte kai nereiklus, greitai besidauginantis augalas.
Skraistėtoji viksvuolė gali išauginti iki metro (kartais ir daugiau) aukščio stiebus, kurių viršūnės pasipuošusios skėtį sudarančiais lapais. Subrendus augalui, šio skėčio viršūnė pasipuošia arba žiedais, arba iš jos pradeda augti naujas augalas, kuris savo svoriu nusveria stiebą prie žemės ir, pajutęs dirvožemio drėgmę, greitai paleidžia šaknis. Todėl šis augalas tiek natūraliomis, tiek dirbtinėmis sąlygomis dauginasi labai greitai.
Viksvuolės mėgsta šiltą saulėtą vietą, apie +25°C oro temperatūrą visus metus. Augalo dydis priklauso tiek nuo maisto medžiagų kiekio substrate, tiek nuo jo drėgmės, tiek nuo vazono erdvės. Kuo trąšesnė dirva, kuo reguliaresnis vandens režimas, kuo erdvesnis vazonas, tuo šis augalas auga vešliau. Jei norime tręšti, naudokime lapiniams augalams pritaikytas trąšas, turinčias daugiau azoto. Trąšas geriausia ištirpinti vandenyje, kuriuo laistome arba kurį pilame į padėkliuką po vazonu. Skraistėtoji viksvuolė mėgsta, kad padėkliuke visada būtų bent šiek tiek vandens, iš išgeria jį greitai, todėl kas keletą dienų būtina vandens išteklius vėl papildyti.
Kaip jau minėjau – šis augalas mėgsta trąšią dirvą. Todėl į bendrą vazoną su vabzdžiaėdžiais jo sodinti nevalia. Kuo tada jis vertingas?
Pirmiausia, reti viksvuolės stiebai ir lapai meta silpna šešėlį, galinti šiek tiek pridengti mūsų augalus-medžiotojus. Bet svarbiausia – tas nepasotinamas maisto medžiagų poreikis.
Skraistėtoji viksvuolė saulašarių sėjinukų daigyne
Jei sustatysime į bendrą padėkliuką vandeniui vabzdžiaėdžius ir skraistėtąją viksvuolę, ir pastarosios netręšime, ilgainiui ji išnaudos savo maisto medžiagas ir ims naudotis vabzdžiaėdžių augalų substrate esančiomis medžiagomis, kurios ištirpusios bendrame padėkliuke esančiame vandenyje netruks pasiekti viksvuolės šaknis.
Labai paprasta „palangių ekologija”, tiesa? Ypač tai gali būti aktualu, kai dėl vienų ar kitų priežasčių mes nenorime ar negalime ilgesnį laiką persodint savo vabzdžiaėdžių. Tada ima skaidytis durpės, atsipalaiduoja didesnis maisto medžiagų kiekis. Ir vabzdžiaėdžiams dingsta poreikis medžioti, ko pasekoje jie praranda dalį savo gaudyklių dekoratyvumo. O juk tik dėl jų yra mūsų mėgstami ir auginami.
Tas pats pasakytina ir apie jaunus, tik ką pasodintus augalus. Paprastai tokie augalai auga dar lėtai, ir vazonėlyje esantis substratas yra labai menkai išnaudojamas. Kad nesusidarytų per daug laisvų maisto medžiagų besiskaidant durpėms, pabandykime panaudoti jų „siurblius” – nereiklų augalą – straistėtąją viksvuolę.
Jogaila Mackevičius
