Dalis vabzdžiaėdžių augalų puikiai dauginasi vegetatyviškai. Tai toks dauginimosi tipas, kai naujas individas susiformuoja ne iš sėklų, o iš motininio augalo dalies ir genetiškai jis yra toks pats kaip motininis augalas (tiksliau, dauginimui panaudota jo dalis). Kitaip tariant, vegetatyviškai dauginant augalus daromi jų klonai.

Tuklės (Pinguicula) gan lengvai dauginasi lapais. Yra tokių tuklių, pvz., Pinguicula primuliflora, kurios užaugina savo klonus viduryje lapo. Bet daugelis Pinguicula genties atstovų naujus individus dažniausiai suformuoja ties lapo pagrindu. Lapais galima dauginti ir musėkautus (Dionaea muscipula), kriauklenius (Cephalotus follicularis), net ir saulašares (Drosera). Tokių sėkmingų pavydžių galima rasti ir forume „Akivaras“. Saulašarių genties atstovus galima vegetatyviškai padauginti naudojant ir kitas augalo dalis, pavyzdžiui, stiebus, žiedynstiebius ar šaknies gabaliukus, nors pastarasis variantas tinka tik storašaknėms saulašarėms, tokioms kaip Kapo, raguotoji ar Adelės saulašarės.

Iš Drosera anglica lapo išaugęs jaunas augaliukas

Skendeniai, pasirodo, taip pat lengvai dauginasi vegetatyviškai. Jie gali suformuoti naują augalą ne tik iš šakniastiebio su gaudyklėmis gabalėlio, bet ir ant lapų išauginti gaudykles, šaknis ir naujus lapus. Tokį elgesį pastebėjau ant žolialapio skendenio (Utricularia graminifolia) ir Utricularia nelumbifolia x reniformis hibrido. Žolialapio skendenio lapai buvo atskirti nuo kero ir kurį laiką plūduriavo vandenyje, o hibridinis skendenis pradėjo naujo individo formavimą ant gyvo, sveiko lapo.

Ir iš balos tas vabzdžiaėdžių augalų gajumas?

Gustina Leiputė

Lino Ulevičiaus (1), Gustinos Leiputės (2-8) nuotraukos