Dar viena „ąsotinių” augalų šeima – kriaukleniniai (Cephalotaceae). Nedidelė šeima, kurioje tėra viena gentis – kriauklenis (Cephalotus), o joje – viena rūšis – pūslinis kriauklenis (Cephalotus follicularis).

Sistematinė padėtis: karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Erškėčiažiedžiai (Rosidae), eilė –  Erškėtiečiai arba kirškiakopūstiečiai (Oxalidales arba Rosales), šeima – Kriaukleniniai (Cephalotaceae Lobill.).

Jei saracėnijos yra Šiaurės Amerikos „ąsotiniai” augalai, heliamforos – Pietų Amerikos „ąsotiniai” augalai, tai kriaukleniai gali drąsiai būti vadinami Australijos „ąsotiniais” augalais. Pūslinis kriauklenis natūraliai auga tik Australijoje ir tik pietvakarinėje jos dalyje, netoli vandenyno. Natūralios šių vabzdžiaėdžių augalų augimvietės – durpingos šlapynės vandens telkinių pakraščiuose.

Cephalotus follicularis. Samuel Curtis, William Jackson Hooker, Curtis’s Botanical Magazine, Vol. 58, 1831. (šaltinis http://www.biodiversitylibrary.org)

Tai nedideli, kompaktišką lapų skrotelę turintys augalai. Šaknis ilga, giliai įsiskverbianti į žemę. Lapai dvejopi – paprasti, elipsiški, atliekantys įprastą lapų funkciją – saulės šviesos energijos pavertimą organinių junginių energija, bei pakitę, ąsotėlių formos, prisitaikę gaudyti vabzdžius, juos virškinti ir atsipalaidavusias maisto medžiagas panaudoti augalo metabolitiniuose procesuose.Šių pakitusių lapų sandara panaši į saracėnijų ar heliamforų, tik ąsotėlį dengiantis dangtelis jį geriau pridengia, virškinamasis skystis yra išskiriamas paties augalo, t.y. vanduo į ąsotėlius „pripumpuojamas” pro šaknis, ir virškinimas vyksta paties augalo virškinamųjų fermentų pagalba.

Pūslinis kriauklenis buvo pirmą kartą atrastas 1801 metais Ferdinand Bauer ir William Westall, tačiau išsamiai jį aprašė ir paskelbė duomenis Jacques Labillardière tik 1806 metais. Nors augalas buvo atrastas kitų mokslininkų,  būtent šio mokslininko pavardė užfiksuota moksliniam augalo pavadinime,  jis augalą priskyrė Rosaceae šeimai. Kiek vėliau William Baxter (1820 metais) pūslinį kriauklenį priskyrė atskirai monotipinei kriaukleninių šeimai, tačiau klaidos dėl atradėjo pavardės augalo pavadinime neištaisė. Taip ji ir liko iki šių dienų.

Dėl sistematinės kriaukleninių padėties mokslininkai vis dar ginčijasi. Neginčijamai sutarta, kad tai atskira šeima (Cephalotaceae), priklausanti Erškėčiažiedių poklasiui. Tačiau priskyrimas eilei – ginčų objektas: vieni šią šeimą mato eršketiečių, kiti kiškiakopūstiečių eilėse. Tobulėjant augalų genetikai, metodams, nustatantiems atskirų taksonų giminystės ryšį,  sistematinis ginčas kada nors turėtų baigtis, o kol kas net gi tie patys enciklopediniai šaltiniai (tokie kaip Wikipedia) viename straipsnyje pateikia vienokią, kitame kitokią informaciją. Visais atvejais ši informacija nėra klaidinga.

Kriauklenis nėra lengvai auginamas augalas. Jam reikia didelės drėgmės, šiltos dienos ir vėsios nakties, daug saulės (saulės atokaitoje augalų gaudyklės įgauna raudoną, bordinį atspalvį, o trūkstant šviesos, būna žalios). Gali augti be ramybės periodo visus metus, tačiau keletą mėnesių gavę pailsėti augalai išaugina didesnes gaudykles. Tai – lėtai augantis, mažai morfologiškai kintantis augalas. Todėl kažkokių ypatingų formų ar veislių selekcininkai ik šiol nėra išvedę. Dažniausiai pavyksta „išvesti” didesnes nei įprastai gaudykles išauginančius augalus.

Informacijos šaltiniai:

  1. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000;
  2. Wikipedia.

Jogaila Mackevičius