Viena iš gausiausių vabzdžiaėdžių augalų šeimų. Su saulašariniais rūšių skaičiumi konkuruoja tik skendeniniai ir ąsoteniniai. Visos kitos šeimos joms gerokai nusileidžia.

Sistematinė šeimos padėtis: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Dilenijažiedžiai  (Dileniidae), eilė – Gvazdikiečiai (Cariophyllales), šeima – Saulašarijiniai (Droseraceae).

Pastaraisiais dešimtmečiais kito vidinė šeimos sistematika. Dar 1980 metais jai priklausė 4 gentys – Aldrovanda, Dionea, Drosera ir Drosophyllum. Kiek vėliau Drosophyllum genčiai suteiktas šeimos statusas – Drosophyllaceae, o Droseraceae šeimoje liko trys gentys.

Dvi jų – monotipinės, t.y. turinčios tik po vieną išlikusią rūšį. Tai – Aldrovanda ir Dionea gentys.  Saulašarių (Drosera) gentis pastaraisiais dešimtmečiais sistematikų dėka  irgi pergyveno nemažus pasikeitimus, rūšių skaičius padidėjo ko ne dvigubai. Bet apie viską iš eilės:

Aldrovanda

Taigi, Aldrovanda – aldrūnė. Gentyje tėra viena išlikusi rūšis Aldrovanda vesiculosapūslėtoji aldrūnė. Ne visada taip buvo. Aldrūnių evoliucijoje panašu, kad viskas eina ratais.  Anksčiau gentyje buvo žinoma apie 18 rūšių, kelios dar neaprašytos. Visos jos kilusios iš vienos rūšies Palaeoaldrovanda splendens Knobloch & Mai (1984), kurios liekanos (sėklų fragmentai) rastos  Čekijoje. Išnykusios aldrūnių rūšys: Aldrovanda borysthenica, A. clavata, A. dokturovskyi, A. eleanorae, A. europaea, A. inopinata, A. intermedia, A. kuprianovae, A. megalopolitana, A. nana, A. ovata, A. praevesiculosa, A. rugosa, A. sibirica, A. sobolevii, A. unica, A. zussii. Dabartinė vienintelė rūšis yra paplitusi Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Australijoje. Jos arealas labai susiskaldęs, skirtingose jo dalyse augalai jau ima išsiskirti tam tikrais požymiais. Anksčiau ar vėliau tai turėtų sąlygoti naujų rūšių atsiradimą. Šis procesas gal kiek stabdomas ir todėl, kad aldrūnės gerai dauginasi vegetatyviškai, tuo nustumdamos generatyvinį dauginimąsi (dauginimąsi sėklomis) į antrą planą. Dėl to sumažėja kintamumas ir tikimybė greičiau atsirasti naujai rūšiai. O kol kas turime vienintelį genties atstovą – pūslėtąją aldrūnę. Tai – vandens augalas, neturintis šaknų. Mažai šakotas stiebas laisvai plūduriuoja vandenyje. Ant šotų siūliškų lapų susidaro nedidelės, kelių milimetrų gaudyklės, kurios savo sandara yra artimos jautriojo musėkauto gaudyklėms. Grobis gaudomas tik po vandeniu. Kai gaudyklės viduje esančius jautrius šerelius sujudina auka (smulkus vėžiagyviai, žuvų mailius, tik ką išsiritusių sraigių jaunikliai ir pan.), jos užsiveria. Pradžioje gaudyklėje gali būti daug vietos, auka gali laisvai plaukioti viduje. Ilgainiui ima skirtis virškinamieji fermentai ir auka pradedama virškinti, ji tampa nejudri. Dar po kiek laiko gaudyklėje ima susidaryti oro pūslelė. Manoma, kad tuo metu suvirškintos ir vandenyje ištirpusios maisto medžiagos yra įsiurbiamos augalo, o dujos skiriasi fotosintezės dėka.

Dionea

Kita saulašarinių šeimos monotipinė gentis – musėkautas. Viena rūšis – jautrusis musėkautas (Dionea muscipula). Paplitęs Šiaurės Amerikoje, yra Šiaurės ir Pietų Karolinos (JAV) endemikas (t.y. natūraliai sutinkamas tik šiose vietovėse). Randamas lygumų pelkėse, saulėtuose durpynuose.

Nors augalas yra retas ir atrodytų linkęs išnykti, deja, išnykimas jam negręsia. Dėl savo egzotiškos išvaizdos jis tapo turbūt labiausiai pasaulyje auginamu vabzdžiaėdžiu augalu. Išvesta nemažai šio augalo veislių, besiskiriančių dažniausiai gaudyklių spalva ir forma.

Musėkautų lapai – gaudyklės sudaryti iš trumpo lapkočio, siauro pamato ir dviejų pusapvalių žalių, žalsvai rausvų ar net gi tamsiai raudonų dalių. Kiekviena šių dalių per vidurį turi tris (rečiau – keturis) jautrius plaukelius, o kraštuose – daugybę ilgų išaugų. Stipresnis prisilietimas (eilinis dirgiklis)  nesukelia jokios augalo reakcijos. Nei nukritusi šakelė, nei koja užkliudęs musėkauto lapą žinduolis neprivers musėkauto pereiti į “kovinį režimą”. Tačiau jeigu tarp lapelių pakliūna vabzdys, skuzdėlė ar voriukas  ir mažiausiai du kartus paliečia jautriuosius plaukelius, gaudyklė staigiai susiglaudžia ties gysla lyg plėšraus žvėries nasrai. Lapeliai neužsidaro visiškai, leisdami pasprukti smulkiems vabzdžiams – jiems augalui gaila eikvoti energiją. O štai stambesnė muselė ar voras iš augalo gniaužtų išsilaisvinti negali. Įnirtingai kovodamas dėl laisvės, vabzdys blaškosi ir dar labiau dirgina jautriuosius plaukelius, ko pasekoje gaudyklė dar stipriau susispaudžia, sandariau užsidaro.

Kai gaudyklės lapeliai visiškai užsidaro, jų vidinėse sienelėse esančios liaukos pradeda gaminti virškinamuosius enzimus, tirpdančius aukos kūną. Maisto medžiagų išsiurbimas vyksta keletą dienų, po to spąstai atsidaro ir išbarsto tuščius chitino šarvus (gamtoje – tai „išvalyti“ padeda vėjas). Jei vabzdžiui pasiseka iš spąstų ištrukti ar ant jautriųjų plaukelių patenka lietaus lašų, lapeliai lėtai prasiveria.

Drosera

Trečioji saulašarinių gentis – saulašarės (Drosera) yra ganėtinai gausi rūšių skaičiumi. Dabar sistematikai išskiria ne mažiau 194 rūšių dėl kurių nekyla ginčų. Tačiau šis skaičius greičiausiai ateityje vis dar didės, „paaukštinant“ kai kuriuos porūšius, suteikiant jiems rūšies statusą. Gentis suskirstyta į visą eilę pogenčių, kurių kai kurie dar turi po kelias sekcijas:

1. Pogentis Arcturia,
2. Pogentis Bryastrum,
  • Bryastrum sekcija,
  • Lamprolepis sekcija,
3. Pogentis Coelophylla,
4. Pogentis Drosera,
  • Arachnopus sekcija,
  • Drosera sekcija,
  • Prolifera sekcija,
5. Pogentis Ergaleium,
  • Ergaleium sekcija,
  • Erythrorhiza sekcija,
6. Pogentis Lasiocephala,
7. Pogentis Meristocaulis,
8. Pogentis Phycopsis,
9. Pogentis Regiae,
10. Pogentis Stelogyne,
11. Pogentis Thelocalyx.

Skirtingai nuo anksčiau aptartų šeimos atstovų, saulašarės formuoja visai kito tipo gaudykles. Jos nėra judrios, tačiau gali keisti savo padėtį erdvėje kryptingo tįstamojo augimo suintensyvėjimo dėka. Saulašarių gaudyklės yra patys lapai. Jie apaugę daugybe plonų  plaukelių, išskiriančių lipnų skystį. Lapas atrodo lyg būtų apkibęs rasos lašeliais.

Vabzdžiai nutūpę ant lapo prilimpa lipniame skystyje. Kuo jie labiau muistosi besistengdami ištrūkti, tuo labiau įklimpsta.

Saulašarių lapų skystyje yra virškinamųjų fermentų, kurie ima išoriškai virškinti auką. Kad ši procesą paspartinti, lapas tarsi apgaubia auką. Tai nėra kryptingas lapo judėjimas. Paprasčiausiai viena jo pusė auga greičiau (tįstamasis ląstelių augimas). Taip geriau išlaikomas grobis, sudaromas mikroklimatas virškinimo procesui.

Kai virškinimas baigiasi, atsipalaidavusios maisto medžiagos įsiurbiamos lapo paviršiumi ir liaukinių plaukelių pagalba. Tada prasideda kito lapo šono ląstelių tįstamasis augimas, ir lapas išsitiesina. Taip tas pats lapas, sugavęs keletą aukų, pasiekia savo maksimalų dydį ir nustoja augti bei medžioti, Tačiau dar kurį laiką vykdo fotosintezę.

Apibendrinant – saulašariniai vienoje šeimoje išvystė dviejų tipų (spąstų ir lipnios rasos) gaudykles, kurios nei savo sandara, nei veikimo mechanizmu nėra panašios. Tai rodo, kad vabzdžiaėdiškumas, jo tipas nėra sąlygotas sistematinės augalo padėties, o evoliucijos eigoje susidaro dėl ekologinių augimviečių sąlygų ir kovos už būvį.

Taip pat paminėtinos ir jau išnykusios saulašarinių augalų gentys: Droserapollis, Droserapites, Droseridites, Fischeripollis, Palaeoaldrovanda, Saxonipollis. Taigi, praeityje šių vabzdžiaėdžių įvairovė buvo gerokai didesnė.

Informacijos šaltiniai:

  1. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000;
  2. James Pietropaolo, Carnivorous plants of the world, Honk Kong, 1986, ISBN 3-88192-356-7;
  3. Wikipedia;
  4. Rūta Baltokienė, Susipažinkite – Jautrusis musėkautas (Musėkautas.lt),

Jogaila Mackevičius