sphagnum-magellanicumPraeitais metais gal labiau buvo susikoncentruota į dažniausiai auginamas ar augintinas rūšis ir kiek nepelnytai per mažai dėmesio buvo skirta substratams, kuriuose gali būti auginami vabzdžiaėdžiai augalai. Kiek anksčiau aptarėme dažniausiai vabzdžiaėdžiams augalams auginti naudojamų substratų sudėtines dalis, mineralinį substratą. Beliko aptarti durpinio substrato receptūras ir gyvus kiminus. Tiesa, dar liks vandens vabzdžiaėdžiai su savo ypatingais poreikiais ir epifitinių vabzdžiaėdžių substratų ypatumai.

Durpiniams substratams paskirsime kitą (gal ir ne vieną) straipsnį, o dabar susitelkime ties kiminais.

gyvi-kiminaiKiminai – baltosios samanos, durpinės samanos. Pavadinimai kitomis kalbomis: lotyniškai – Sphagnum, angliškai – peat moss, vokiškai – Torfmoose.

Sistematinė padėtis: karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Samanūnai (Bryophyta), klasė – kimininiai (Sphagnopsida), poklasis – kiminuočiai (Sphagnidae), eilė – kiminiečiai (Sphagnales), šeima – kimininiai (Sphagnaceae), gentis – kiminas (Sphagnum).

Šių samanų stiebas gausiai šakotas, viršutinėje dalyje labai sutankėjęs. Lapai begysliai, sudaryti iš kelių tipų ląstelių. Vienos ląstelės (chlorofilinės) labai siauros, žalios, jose yra chlorofilo, kitos (vandeninės) – platesnės ir bespalvės.  Kiminai neturi nei šaknų, nei rizoidų – vanduo ir maisto medžiagos pasisavinamos visu augalo paviršiumi. Dauginasi sporomis ir vegetatyviškai. Kiminai auga viršūne, apatinė dalis ilgainiui atmiršta, iš jos pelkėse formuojasi durpės.

Sugeba sugerti 20-30 kartų daugiau vandens nei patys sveria. Šią savybę išlaiko ir džiovinti, negyvi kiminai, todėl plačiai naudojami augalininkystėje kaip  substratas ar jo sudėtinė dalis.

Lietuvoje natūraliai auga 35 kiminų rūšys, kurių 10 įrašyta Lietuvos raudonojoje knygoje ir yra saugomos. Todėl renkant kiminus natūraliose augimvietėse, reikia būti atsargiems.

Parduotuvėse galima nusipirkti džiovintų kiminų. Vientisi ar smulkinti jie dažnai naudojami kaip substrato dalys – kartu su durpėmis arba jas pakeisdami.

Šiek tiek pasmulkinti džiovinti kiminai labai gerai tinka stambesnėms vabzdžiaėdžių rūšims (pvz., ąsoteniams) substrato paviršiui mulčiuoti. Tada substratas ne taip greitai perdžiūna, o augalo šaknims užtikrinamos stabilesnės sąlygos.

Gyvi kiminai taip pat yra plačiai naudojami. Daugelis vabzdžiaėdžių augalų rūšių gerai auga tik gyvuose kiminuose, nepripažindamos jokių durpinių ar kitokių substratų mišinių. Gyvuose kiminuose pasodinti jie ir estetiškai patraukliau atrodo. Sukuriama tarsi nedidelė pelkės dalis, natūrali ekosistema.

Tačiau toks auginimas turi ir savų trūkumų. Pirmiausia, tai gyvų kiminų kompozicijos užima daugiau vietos. Neapsimoka jų kurti mažesniame nei 15 cm skersmens inde. Mažuose tūriuose kiminai skurs, gaus mažai šviesos, svyruos drėgmė. Ilgainiui jie tiesiog sukris ir ims gesti. Antra blogybė – šildymo sezonas. Tada gyvų kiminų kompozicijas reikia arba labai dažnai purkšti, arba talpinti į akvariumą ar bent jau uždengti kad ir agroplėvele. Kad oro drėgmė būtų kuo didesnė. Priešingu atveju ima džiūti jų viršūnėlės ir pelkutė tampa labai nedekoratyvi. Žinoma, pavasarį ji atsigaus, bet iki to laiko mes keletą mėnesių būsim priversti žiūrėti į toli gražu estetiškumu nepasižymintį vaizdą.

Be to, gyvus kiminus tenka karts nuo karto šienauti. Tai irgi užima nemažai laiko.

Bet jei jau pasiryžote savo vabzdžiaėdžius augalus perkelti į natūralesnes sąlygas, ką reikėtų atminti. Pirmiausia, tai indas, vazonas turi būti inertiškas, nesugeriantis vandens ir druskų. Tinka plastikas, stiklas. Netinka molis.

Antra, vazono skersmuo, kaip minėjau neturėtų būti mažesnis nei 15 cm. Optimaliausias aukštis – 10 cm. Aukštesniuose kiminai nesugebės pasiekti viršaus ir visa kompozicija atrodys kaip sukritusi. Žemesniuose kiminai peraugs virš vazono kraštų kur mažesnė drėgmė ir skurs.

Visada po vazonu turi būti lėkštutė su 1-3 cm minkšto vandens sluoksniu.  Vandenį lėkštutėje jam nusekus geriau pakeisti nauju nei papildyti.Kadangi koks bebūtų minkštas vanduo, jam garuojant ištirpusios jame medžiagos (tame tarpe ir druskos) koncentruojasi. O tai gali nepatikti ir kiminams, ir juose augantiems vabzdžiaėdžiams.

Nepaisant to, kad drėgmės pelkutė gauna nuolat iš apačios, periodiškai ją reikia sulaistyti, atgaivinti purškiant. Dėl tos pačios priežasties – kad prasiplautų per  didelis susikaupęs maisto medžiagų, druskų kiekis. Vandenį šiai procedūrai reikia naudoti minkštą, aplinkos temperatūros.

Ir pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nebūtina kiekvieną kartą esant poreikiui ieškoti naujų kiminų. Galima juos užsiauginti patiems. Imamas plastikinis indelis su skylutėmis dugne (kad patektų iš padėkliuko vanduo) ir viršuje (kad bent šiek tiek cirkuliuotų oras).

dezute

Pelkutės „šienavimo“ metu nukirptos kiminų viršūnėlės sumetamos į tokią dėžutę.

kerpam-kiminus

sodinam-kiminus

Ji pastatoma į padėkliuką su minkštu vandeniu (apie 1 cm) ir laikoma šviesioje vietoje. Tokio „šiltnamiuko“ viduje didelė drėgmė – kiminams tinkamos sąlygos. Jie netruks per kokį mėnesį laiko pasiekti „šiltnamiuko“ viršų.

laistom-kiminus

Tada viršūnėles galima vėl nušienauti į kitą dėžutę – ir taip ilgainiui užsiveisime savų kiminų plantaciją.  Jei vanduo padėkliuke išseks ir jo pritruks samanoms, jų viršūnėlės gali greitai nudžiūti. Tokias viršūnėles nukirpus reikia sumaišyti su gyvomis, neapdžiūvusiomis samanomis. Kai kurios jų tikrai atsigaus.

genim-kiminus

Jei norime sėti vabzdžiaėdžius – jau turime paruoštą ir substratą, ir indą, belieka tik išverti sėklas. Jei reikia kiminų persodinimui – jie visada bus čia pat, ant palangės, po ranka.  Taigi, apie nuosavą kiminų plantaciją pamąstyti verta…

Informacijos apie Sphagnum gentį šaltinis – Wikipedia.

Jogaila Mackevičius

Kiminai, baltosios samanos, durpinės samanos (lot. Sphagnum, angl. peat moss, vok. Torfmoose) – kiminiečių (Sphagnales) eilės monotipinės kimininių (Sphagnaceae) šeimos augalų gentis.

Stiebas gausiai šakotas. Viršutinėje dalyje šakutės labai tankios ir sudaro galvutę. Lapai begysliai, sudaryti iš dvejopų ląstelių: chlorofilinių (jos labai siauros, žalios spalvos) ir vandeninių (platesnės ir bespalvės, įsiterpusios tarp chlorofilinių). Sporogonai išauga stiebo viršūnėje, trumpai kotuoti. Sporinės, kuriose subręsta sporos, rutuliškos, atsidaro dangteliu ir neturi sporų išbyrėjimo reguliavimo aparato – peristomo.

Kiminai auga įvairių tipų pelkėse, dažniausiai puriomis, šviesiomis, balzganomis ar rausvomis vejomis. Kiminai neturi nei šaknų, nei rizoidų. Atmosferinį vandenį sugeria visu kūno paviršiumi, todėl sukaupia 20-30 kartų daugiau vandens, negu patys sveria. Iš nunykusios apatinės dalies formuojasi durpės.