Prieš keletą dienų senojoje literatūroje informacijos apie rožes beieškanti mano žmona Dovilė atkreipė mano dėmesį į vieną įdomų straipsnių rinkinį. „Pamiętnik Farmaceutyczny Wileński“ Tom2, 1822. Jame būsimasis Vilniaus Universiteto profesorius Juozapas Jundzilas [Jóseph Jundziłł] parašė staipsniuką, kur pateikė 1821 metais rastus savo ir padėjėjų Vilniaus apylinkėse rastų (įdomesnių?) augalų sąrašus. Vėliau, remdamasis šiais ir kitais duomenimis, botanikas parašys savo garsų veikalą, apie buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (tuo metu LDK jau daugiau nei 30 metų buvo Rusijos Imperijos dalimi ir buvo padalinta į atskiras gubernijas) augusius augalus – „Opisanie roślin w Litwie, na Wołyniu, Podolu i Ukrainie dzike rosnących jako i oswojonych“, 1830, kuris pagal kokybę niekuo nenusileido tuo metu kitose Europos šalyse publikuotiems botanikos veikalams.

Panašiai tuo pat metu, J. Jundzilo amžinininkas – taip pat Vilniaus Universiteto profesorius, Ludwig Heinrich Bojanus, ruošė savo garsųjį anatomijos veikalą apie balinius vėžlius (Emys orbicularis). Ištrauka iš Vikipedijos: „Bojanus parengė išsamų veikalą „Anatome Testudinis Europae“ (Europos vėžlio anatomija). Jį sudaro 40 raižinių su paaiškinimais ir daugiau kaip 200 iliustracijų, detaliai vaizduojančių vandens vėžlių anatomiją. Bojanus išskrodė apie 500 vėžlių. Šiam darbui skyrė visą dešimtmetį. Piešiniai knygoje pateikti paties Bojanaus, vario plokštės raižytos specialiai iš Heseno iškviesto graviruotojo. Savo lėšomis Bojanus išleido 80 originalių egzempliorių (veikalas dar kartą buvo išspausdintas 1902 m, vėliau 1970 m)“ Palyginimui – „Delfyje“ publikuotame straipsnyje teigiama, kad 2019 metais visoje Lietuvoje gyveno tik apie 500 šių gyvūnų. Jie yra saugomi Lietuvos raudonojoje knygoje. Kas yra nutylima „Wikipedijos straipsnyje“ – kad Bojanus monografijai anatomijos studijoms paskersti 500 balinių vėžlių buvo sugauti… Vilniuje, dabartinio Ozo geomorfologinio draustinio (šiek tiek į pietus nuo tos vietos, kur dabar buvusiam draustiniui atminti stovi Ozo vardu pavadintas „apsišopinimo didcentris“) papėdėje kadaise tyvuliavusių ežerėlių grandinėje. Vienas tų ežerų buvo nusausintas statant „Pedagoginio“ žiedą. Retas kuris įtaria, kad kai kurie tų ežerėlių egzistuoja ir dabar. Kai paskutinį kartą ten lankiausi maždaug prieš dešimt metų – į vieną jų buvo intensyviai pilamos statybinės atliekos siekiant padidinti šalia plečiamą statybų aikštelę…

Bet – grįžkime prie augalų – niekam ne paslaptis, kad esu lengvai pamišęs dėl gegužraibinių augalų („laukinių orchidėjų“) tai tų ežerėlių pakrantėse dar 2000 metais gegužraibinių augalų buvo apstu. Tame tarpe ir – įvairių šiukšlių apsuptyje dar buvo likę „paskutiniai mohikanai“ labai retos – plačialapės gegūnės. Kadaise tose vietose augo plačialapės klumpaitės ir panašūs dabar raudonojoje knygoje saugomi augalai…

Dabartiniams Vilniečiams net sunku įsivaizduoti, kaip smarkiai pasikeitė Vilniaus miesto gamtinė aplinka. Senose nuotraukose aiškiai matosi pliki, neapaugę medžiais, dažnai stipriai eroduojami, statūs kalvų šlaitai. XIX amžiuje, vertinant dabartiniais masteliais, Vilnius buvo nedidelis miestas. Miesto apylinkėse, o neretai ir jame – mūkė karvės, o daugiabučių kiemuose buvo auginamos daržovių lysvės. Tankiau apgyvendinto senamiesčio kiemuose kudakavo vištos, ar buvo laikomos ožkos. Maisto auginimas buvo itin svarbi miestiečių buities dalis. O kur dar – daugiausia ekologiškom saulės baterijom – šienu – varomas transportas, malkomis kūrenamos maisto ruošimo ir šildymo krosnys… Viskam tam reikėjo biomasės. Žolės, šieno, žabų, malkų… Turint galvoje, kad tuo metu cheminių mineralinių trąšų praktiškai niekas nenaudojo, todėl smėlingų kalvų derlingumas buvo menkas – reikalingai biomasei gauti reikėjo milžiniškų plotų. Ganymui ar šienavimui buvo naudojamas kiekvienas įmanomas plotas. Vilniaus apylinkių kalvos išskyrus „valstybinius“ miškus ir parkus buvo plikai skustos.

Tokios sąlygos itin tiko dabar Vidurio Europos kalnuose dažniau aptinkamoms, atvirų žemažolių bendrijų reikalaujančioms augalų rūšims. Pvz., Vilniaus apylinkėse kadaise augo taurinė pudmė (Tofieldia calyculata) – šiuo metu Lietuvoje žinoma augant tik vienoje vietoje Lazdijų rajone, buvo minima dabar tik toli kalnuose auganti juodoji juodukė (Nigritella nigra) – šios rūšies nuoroda labai labai abejotina, nors…

Bet – grįžkime prie J. Jundziłł straipsnio: jame jis paminėjo nemažai šiuo metu itin retų Lietuvoje augalų rūšių, tokių kaip beržas keružis (Betula nana) minėtas apie Jašiūnus, dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) – apie Verkius, širdinė dviguonė (Listera cordata) apie Paluknį, buvo minimi dėmėtosios gegūnės (Dactylorhiza maculata) augalai Vilniaus mieste visiškai baltais žiedais (tuo metu šios gegūnės įprastais žiedais matyt nebuvo retos ir vertos atskiro paminėjimo). Vis tik labiausiai nustebino keletas įrašų: Vilniaus teritorijoje (nenurodyta kurioje vietoje) 1821 metais augo smulkiažiedė svila (Neotinea ustulata), tame tarpe – ir man nematytais baltais žiedais – šiuo metu itin retas augalas, realiai Lietuvoje stebimas vos 2 vietose, ir… „Vokės pelkėse“ – šiuo metu tikriausiai Lietuvoje jau išnykęs vienagumbis medauninkas (Herminium monorchis).

Dauguma šių rūšių Vilniaus apylinkėse jau seniai išnykusios. Visos šios retenybės čia čia gyveno vos prieš 150 metų… Besiplečiantis miestas ir pakitęs gyvenimo būdas įtakoja ir mus supančią aplinką. Dabartinio miesto teritorijoje vis dar yra retų ir įdomių gamtinių objektų. Belieka tikėtis, kad apie juos po keleto amžių nebus kalbama būtuoju laiku.

Mindaugas Ryla