Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Negalima nepaminėti bent jau trumpai dar vienos „plėšriųjų” augalų grupės. Tarp pačių mažiausių Žemėje augančių augalų – dumblių – taip pat pasitaiko plėšrūnų.

Vargu ar mikroskopinių žemesniųjų augalų atveju gebėjimą pagauti už save smulkesnę auką galima vadinti „vabzdžiaėdiškumu”. Gal tiksliau tai būtų galima pavadinti „dumbliaėdiškumu” ar „bakteriaėdiškumu”? Tokių dumblių rūšių, kurios gali panaudoti Saulės šviesos energiją fotosintezei, tačiau dalį maisto medžiagų gauna ir kaip gyvūnai maitindamiesi kitais gyvūnais yra Šarvadumblių tarpe.

Šarvadumbliai (Pyrrophyta) – eukariotiniai (turintys tikrą branduolį) augalai, priklausantys Pirmuonių (Protista) karalystei. Viso jų priskaičiuojama apie 1000 dažniausiai jūrose gyvenančių rūšių.

Geriausiai žinomos „plėšrios” šarvadumblių rūšys: Oxyrrhis marina, Polykrikos kofoidii, Ceratium furca, Cochlodinium polykrikoides, Gambierdiscus toxicus, Pfiesteria, Luciella masanensis. Visi šių rūšių atstovai gali vykdyti fotosintezę, tačiau pasikeitus sąlygoms, dažniausiai minta planktoniniais dumbliais. Skaityti toliau…

Grybų tarpe plėšriaisiais nelaikomi nei parazitiniai, nei saprotrofiniai, nei grybai gyvenantys ant gyvų organizmų ir mintantys atmirusiomis jų odos darinių dalimis.

Tačiau yra apie 200 grybų rūšių, kurie nedidelius gyvius (amebas, nematodus) pagauna specialių micelio (grybienos hifų) darinių pagalba.

Plėšrūs grybai yra keliose grybų karalystei priklausančiose klasėse: Aukšliagrybių (arba Aukšliagrybūnų – Ascomycota), Papėdgrybių (arba Papėdgrybūnų – Basiodiomycota), Mucoromycotina. Skaityti toliau…

Eriocaulaceae – nemaža augalų šeima, kuriai priskiriama iki 1200 rūšių. Šeimą sudaro Blastocaulon, Eriocaulon, Lachnocaulon, Leiothrix, Mesanthemum, Paepalanthus, Philodice, Rondonanthus, Syngonanthus, Tonina gentys.

Dėl vienos šių genčių nuo seno vyksta diskusijos – vabzdžiaėdžiai tai ar ne. Tai – Paepalanthus gentis. Šie augalai turi išvystytą lapų skrotelę, kurioje nuolatos įkliūna vabzdžiai. Bet tai, žinoma, neįrodo paties augalo vabzdžiaėdiškumo. Skaityti toliau…

Bromelijiniai (Bromeliaceae) – labai didelė žiedinių augalų šeima. Joje yra 57 gentys, kuriose priskaičiuojama netoli 3200 augalų rūšių.Paplitę Šiaurės Amerikos pietuose, Centrinėje Amerikoje ir Pietinės Amerikos šiaurėje bei Vakarinėje Afrikos dalyje.

Sistematinė šeimos padėtis: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Lelijainiai (Liliopsida), eilė – Migliečiai (Poales), šeima – Bromelijiniai (Bromeliaceae).

Bromelijinių šeimos viduje gentys apjungiamos į kelis pošeimius: Bromelioideae (32 gentys, 861 rūšis), Pitcairnioideae (16 genčių, 1030 rūšių) ir Tillandsioideae (9 gentys, 1277 rūšys).

Visi bromelijiniai augalai formuoja lapų skroteles, dauguma šiomis skrotelėmis surenka lietaus vandenį taip juo apsirūpindami. Taip pat lapų skrotelėse gali irti nukritę tenai lapai ar įkritę smulkūs gyviai. Atsilaisvinusias puvimo procese maisto medžiagas augalai gali panaudoti savo reikmėms. Bet tai dar nėra vabzdžiaėdiškumas ar pseudovabzdžiaėdiškumas. Skaityti toliau…

Proboscidea louisianica subsp. fragran. Edwards’s Bot. Reg. 26: misc. 85. 1840, as Martynia fragrans. Autorius – Lindley.

Martiniaceae – nedidelė žiedinių augalų šeima, kuriai priklauso 5 gentys: Craniolaria, Holoregmia, Ibicella, Martynia, Proboscidea.

Istoriškai kai kurie šios šeimos augalai buvo priskirti vabzdžiaėdžiams, kadangi išskiria toksinus, užmušančius ant augalo nutūpusius vabzdžius. Išoriškai toks augalas primena, pavyzdžiui, tuklę – jo lapai nusėti smulkiai prilipusiais vabzdžiais. Anksčiau manyta, kad tuos vabzdžius augalas, kaip ir bet kuris kitas vabzdžiaėdis, suvirškina ir pasisavina jų medžiagas. Deja, vėlesniais tyrimais nustatyta, kad Martiniaceae šeimos augalai neišskiria virškinamųjų toksinų ir nepasisavina maisto medžiagų iš žuvusių gyvūnų. Taigi, dabar jie tiesiog vadinami „augalais-žudikais”, velnio augalais ir pan. Arba – pseudovabzdžiaėdžiais augalais.

Sistematinė šeimos padėtis: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), eilė – Notreliečiai (Lamiales), šeima – Martiniečiai (Martiniaceae).

Tai šiltų kraštų, atogrąžų augalai. Augalų lapai primena saulėgrąžų lapus. Patys augalai nedideli, retai išaugantys aukščiau metro, apaugę liaukiniais plaukeliais, išskiriančiais vabzdžiams toksinį skystį. Aromatingi, tačiau jų kvapas nėra malonus. Paplitę Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose.

Kai kurias rūšis vietiniai šių kraštų gyventojai naudojo kaip pluoštinius augalus, valgė jų sėklas.

Labiausiai žinomi šeimos atstovai – Ibicella lutea, Proboscidea parviflora.

Auginti juos nėra sunku. Dirvožemiui nėra reiklūs, dauginami sėklomis, kurios labai dekoratyvios, turinčios įspūdingus kabliukus, padedančius joms plisti. Laistomi gausiai. Stengiamasi suteikti maksimaliai ilgą vegetacijos periodą, taigi, mūsų sąlygomis daigus geriau išsiauginti šiltnamyje. Vieta saulėta (gali augt ir daliniame pavėsyje), apsaugota nuo vėjų, šilta.

Informacijos šaltiniai:

  1. Wikipedija;
  2. Tarptautinės vabzdžiaėdžių augalų augintojų organizacijos rekomendacijos.

Jogaila Mackevičius

Roridula – nedidelė pseudovabzdžiaėdžių augalų gentis, kurioje tėra dvi rūšys: Roridula dentata ir R. gorgonias. Abi rūšys – Pietų Afrikos endemikai.

Mokslinis genties pavadinimas Roridula L., 1764.

Sistematinė šeimos padėtis: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), eilė – Erikiečiai (Ericales), šeima – Roriduliniai (Roridulaceae), gentis – Roridula (Roridula).

Įdomus yra šių augalų simbiontinis ryšys su vabzdžiais Pameridea roridulae. Augalas maitinasi šių vabzdžių ekskrementais, tačiau prisivilioja juos labai savotiškai. Roridula išskiria lipnų skystį, kuriuo sugaunami kiti smulkesni vabzdžiai. Pameridea roridulae minta būtent šiais pseudovabzdžiaėdžio pagautais vabzdžiais, o augalas sunaudoja savo simbionto ekskrementus kaip trąšas.  Tai labiau panašu į vorą ir jo tinklą, tik tinklas čia – atskiras, laisvai augantis augalas.

Auginti Roridulą geriausia iš sėklų. Rekomenduojama augalui sumaišyti durpinį substratą iš durpių ir perlito (santykis 2:1). Skirtingai nuo kitų vabzdžiaėdžių augalų, šis turi gerai išvystytą šaknų sistemą, todėl vazonas turėtų būti erdvus. Augalas mėgsta šilumą ir drėgmę, daugiametis – auga visus metus (bet pavasarį augimas suintensyvėja). Trūkstant šviesos ir šilumos, įsimeta pelėsis. Daugiau auginimo rekomendacijų.

Informacijos šaltiniai:

  1. Strange Fruits. A Gardens Chronicle’s,
  2. Tarptautinio sėklų banko rekomendacijos,
  3. La page Carnivore de Serge Lavayssiere,
  4. Wikipedija,
  5. The Families of Flowering Plants.

Jogaila Mackevičius

François Sockhom Mey piešinys

Kaip jau minėjau anksčiau, po truputį vyksta svetainės sisteminimo ir perkėlimo darbai.

Šį savaitgalį buvo perkelta svetainės naujienų prenumeratorių kontaktų duomenų bazė iš senosios svetainės į naująją. Kažkodėl šį perkėlimą prenumeratą siunčianti programa suprato kaip svetainės atnaujinimą ir pakartotinai išsiuntinėjo septynis paskutiniuosius straipsnius – tai tikrai nėra siūlymas dar kartą perskaityti jau kartą pateiktą informaciją. Atsiprašau už šiuos nepatogumus.

Nuo šiol nauji straipsniai pasirodys tik Musėkautas.lt svetainėje, o senoji, kol bus gautinai sutvarkytos visos nuorodos ir kitos techninės detalės, paliks kaip laikina pagalbininkė.

Jogaila Mackevičius