en.

Drosera yra didžiausia ir įvairiausia iš visų septynių „lipnių“ augalų, kurie lipnaus skysčio pagalba savo lipniais lapais gali pagauti nariuotakojus (dažniausiai vabzdžius), genčių. Dabar (vert. past. 2008 metais) yra atrasta 188 rūšių, paplitusių visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, ir aptinkamų faktiškai kiekvienoje valstybėje. Gentį 1753 metais aprašė Karlas Linėjus (Carolus Linnaeus), pavadinimui pritaikęs graikišką žodį „drosis“ (rasa), atspindintį panašumą tarp lipnaus augalų lapų išskiriamo skysčio ir ryto rasos blizgesio. Ši sąsaja su blizgesiu taip pat yra ir angliškame genties pavadinime „Sundew“ (saulės rasa).

Neseniai atrasta ir pavadinta Drosera solaris iš Pietų Amerikos

Neseniai atrasta Drosera solaris iš Pietų Amerikos

Drosera gentyje aptinkama didelė morfologijos ir spalvų gamos įvairovė. Saulašarės yra daugiamečiai arba vienmečiai augalai, išauginantys įvairių dydžių ir formų lapus, padengtus aukštos specializacijos liaukomis, išskiriančiomis lipnias, vandens pagrindu sudarytas, gleives. Žinomos mažiausiai dvi rūšys (Drosera arcturi ir D. caduca), auginančios nevabzdžiaėdiškus (be liaukų) lapus. Saulašarių lapijos tipas taip pat labai įvairuoja. Dažniausiai augalai turi kompaktiškas skroteles, tačiau yra ir tokių, kurių lapai išsidėsto ant ilgo, dažniausiai stataus arba laipiojančio, stiebo. Lapų plokštelės dažniausiai apskritos ar ovalios formos, rečiau skaidytos ar siūliškos ir labai ištęstos. Lapų dydis nuo 0,5 iki 100 cm (didžiausią lapiją turi D. binata komplekso saulašarės, jų lapai gali turėti labai ištįsusius lapkočius).

Venesueloje, pietų Amerikoje auganti Drosera felix

Venesueloje, pietų Amerikoje auganti Drosera felix

Mažiausios saulašarės turi mažą rozetę, kurios skersmuo tesiekia 1 cm, didžiausių stiebo ilgis gali siekti 3 metrus.

Saulašarių lapų paviršių dengiančios sekrecinės liaukos (ant lapo lakšto) ir jautriosios liaukos (ant lapkočio) gali būti nesunkiai atskirtos. Klijai, kuriuos išskiria sekrecinės liaukos yra labai tąsūs ir sudaro ploną sluoksnį. Jie labai efektyvūs sulaikant vabzdį – auką. Daugumos rūšių jautriosios liaukos gali judėti atlinkdamos įvairiu kampu.

Taip pat kai kurių (deja, ne visų) rūšių saulašarių lapai gali susisukti, taip užtikrindami, kad auka tikrai būtų sulaikyta ir suvirškinta. Toks lapų gebėjimas judėti užtikrina tiek efektyvų aukos sulaikymą, tiek efektyvų suvirškinimą, nes padidinamas lapo paviršiaus sąlyčio su auka plotas.

Retos rūšies Drosera regia lapas, pagavęs bitę

Retos rūšies Drosera regia lapas, pagavęs bitę

Pasaulyje augančios saulašarės gali būti suskirstytos į šešias grupes:

Didžiausią vidugentinę Drosera grupę sudaro 55 tropinių daugiamečių augalų rūšys, sutinkamos Azijos pietryčiuose, Australazijoje, Afrikoje ir Amerikose. Daugiausia grupę atstovaujančių rūšių randama Indonezijoje. Visos šios tropinės rūšys auga ne poilsio laikotarpio visus metus.

Antroji pagal didumą Drosera vidugentinė grupė – gumbinės saulašarės. Keturiasdešimt aštuonios šios grupės rūšys sutinkamos išskirtinai Australijoje, išskyrus vieną rūšį, augančią natūraliai pietryčių Azijoje. Ši grupė taip pavadinta dėl savo gebėjimo suformuoti požeminius gumbus ir jų pagalba pereiti į visiškos ar dalinės ramybės būseną karštuoju ir sausuoju metų laiku.

Trečioji didelė grupė, sudaryta iš keturiasdešimt aštuonių rūšių, yra nykštukinės saulašarės, randamos Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Nykštukinės saulašarės yra itin mažos, suaugusių individų skrotelės yra mažesnės nei 2 cm skersmens. Dauguma rūšių yra labai lokalizuotos tam tikrose geografinėse platumose, kai kuriais atvejais augančios tik keleto kvadratinių kilometrų plote. Dažniausiai nykštukinės saulašarės turi savo gyvenimo ciklą, kuriame yra visiškos ar dalinės ramybės periodas.

Drosera arcturi - vidutinių plaumų daugiametė saulašarė ir Australijos, Tasmanijos ir Naujosios Zelandijos

Drosera arcturi – vidutinių platumų daugiametė saulašarė ir Australijos, Tasmanijos ir Naujosios Zelandijos

Ketvirtąją Drosera grupę sudaro dvidešimt keturios daugiametės vidutinių platumų rūšys, dažniausiai syutinkamos Šiaurės Amerikoje, Europoje, Šiaurės Azijoje ir pačiuose Pietų Amerikos ir Australijos pietuose. Visos vidutinių platumų saulašarės turi ramybės periodą šaltuoju žiemos metu ir laikinai atmiršta, suformuodamos žiemojantį pumpurą.

Penktojoje grupėje aštuonios vienmečių saulašarių rūšys, sutinkamos Indonezijoje. Visos vienmetės saulašarės išauga iš sėklų, sužydi, subrandina sėklas ir atmiršta per 12 mėnesių, dažniausiai drėgnojo periodo metu. Tokia kintama ekologija leidžia šioms rūšims plačiai paplisti didelėse teritorijose, įskaitant Pietryčių Aziją.

Paskutinioji, mažiausia grupė – septynios Pietų Afrikoje augančios rūšys, formuojančios storas, sultingas šaknis, kurios sugeba ištverti sausus ir karštus augimui nepalankius laikotarpius. Šios saulašarės, evoliucijos procese susiformavusios lygiagrečiai su gumbinėmis saulašarėmis, auga išskirtinai tik ietų Afrikoje.

Žinomų saulašarių rūšių skaičius nuolat auga. inant saulašarių augimviečių specifiką, kiekvienais metais atrandamos ir aprašomos bent kelios rūšys. Pavyzdžiui, 2005 metais man pasisekė atrasti lokalią naujų rūšių populiaciją Pietų Amerikoje, kuri buvo pavadinta Drosera solaris. Apžvelgiant dvidešimtojo amžiaus atradimus, vienareikšmiškai aišku, kad Australija, kurioje randama virš 100 rūšių, yra saulašarių įvairovės centras.

Keletas rūšių randamos Indonezijoje. Vienos tokių Drosera indica ir D. burmannii yra labiausiai paplitusios. D. indica ir nuostabi vienmetė rūšis, kuri augina satatų ar šliaužiantį stiebą su linijiškais iki 12 cm ilgio lapais. Lapai gali būti gelsvai žali, oranžiniai ar raudoni, padengti begale spindinčių klijų lašelių. D. burmannii priešingai – turi mažą apvalią lapų rozetę, kurios lapai iki keleto centimetrų, dažniausiai gelsvai žali su linijomis išsidėsčiusiomis raudonomis liaukomis. Jautriosios D. burmannii liaukos gali būti itin greitos ir pakrypti 180 laipsnių kampu mažiau nei per dvi minutes. tai yra viena greičiausiai judančių saulašarių rūšių. Abi rūšis yra dažnos Sulawesi.

Drosera indica - rūšis, paplitusi didžiojoje Indonezijos dalyje

Drosera indica – rūšis, paplitusi didžiojoje Indonezijos dalyje

Dėl savo nuostabios blizgančios lapijos, lipnūs vabzdžiais mintantys augalai yra žavūs auginti ir tyrinėti namuose. Daugumą jų auginti yra labai paprasta. Dauguma saulašariu, išskyrus gumbines ir Pietų Afrikos auginančias storas šaknis, reikalauja nuolatos drėgno ar šlapio substrato, didelės aplinkos drėgmės ir ryškaus apšvietimo. Daugeliu atveju saulašarės geriausiai auga substrate, sumaišytame lygiomis dalimis iš durpių ir smulkaus smėlio, į padėkliuką su vandeniu įstatytame vazone, pastatytame tiesioginėje saulės šviesoje. Tokiomis sąlygomis dauguma saulašarių auga vešliai ant palangių, pelkėtuose darželiuose, šiltnamiuose, terariumuose. Aš skaitytojams rekomenduoju D’Amato (1998), Slack (1979, 1986) ir Rice (2006) darbus (žr. literatūros sąrašą), kuriuose yra daug naudingos informacijos apie dažniausiai sutinkamų lipnių vabzdžiaėdžių augalų auginimą kultūroje.

Dropsera burmannii - rūšis, paplitusi didžiojoje Indonezijos dalyje

Dropsera burmannii – rūšis, paplitusi didžiojoje Indonezijos dalyje

Kiekvienos iš 188 saulašarių rūšių aplinkosauga labai skiriasi. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, D. rotundifolia, D. intermedia ir D. anglica yra taip plačiai paplitusios ir populiarios, kad nepaisant natūralių augimviečių plotų mažėjimo tempų, šios rūšys išlieka taip plačiai paplitusios, kad jų išnykimo rizika yra labai menka. Kitais atvejais, pavyzdžiui, D. solaris ir D. regia auga labai nedideliuose plotuose, ir jų išnykimą gali sukelti vienas vienintelis katastrofiškas įvykis. D. regia atvejis, kai rūšis yra sutinkama tik nedideliame slėnyje Bains Kloof Range apylinkėse Pietų Afrikoje, o žinomą arealą sudaro tik keli šimtai individų, susiskirsčiusių į dvi populiacijas, užimančias kelis šimtus kvadratinių metrų. Paprastas natūralus incidentas, pavyzdžiui, užsitęsusi sausra, arba įsikišimas žmogaus – apylinkių melioracija, gali greitai ir negrįžtamai sunaikinti laukinę D. regia populiaciją. Džiugina tik tai, kad šių saulašarių natūralios augimvietės yra labai nutolusios nuo tankiai apgyvendintų rajonų, todėl išlikimo pavojus daugelį metų išlieka minimalus.

Literatūros sąrašas:

  • D’Amato, P. 1998. The Savage Garden: Cultivating Carnivorous Plants. Berkeley, CA: Ten Speed Press,
  • Rice, B., 2006 Growing Carnivorous Plants Portland, OR: Timber Press,
  • Slack, A. 1979. Carnivorous Plants. London, England: Ebury Press,
  • Slack, A. 1986. Insect Eating Plants and How to Grow Them. London, England: Alpha Books.

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius

Daugiau informacijos: