Nieks turbūt neužginčys, kad 2011-ųjų „Žalių horizontų“ pelkė – tikras tuklių klubas. Jų čia tikrai buvo ne mažiau šimto. Taigi, pagal parodos statistiką, kiekvienam parodos dalyviui teko bent po vieną tuklę.

Pasodintos po vieną, grupėmis ar kompozicijose, jos iš visų vabzdžiaėdžių užėmė didžiausią plotą.

Lankytojai galėjo pamatyti jaunas ir paaugusias, tik ką bundančias iš žiemojimo ir jau aktyviai medžiojančias tukles. Buvo jų ir žydinčių, nors masinis pavasarinis tuklių žydėjimas Lietuvoje prasideda tik už gero mėnesio…

Iš skendeninių (Lentibulariaceae) šeimos tuklės buvo vienintelė gentis ekspozicijoje. Nei genlisejų, nei skendenių pamatyti neteko. Pastarieji – labai retai mūsų krašte vabzdžiaėdžių kolekcijose pasitaikantys augalai.

Tukles paruošti tokiai ankstyvai parodai nėra labai sunku. Net ir žiemojančių tropinių tuklių skrotelės atrodo dekoratyviai.

Ekspozicijoje buvo pristatytos dviejų rūšių – Morano ir Ehlers – tuklės. Tai – vienos dažniausiai pasaulyje auginamų rūšių, turinčių ne tik esttinį, bet ir praktinį panaudojimą (naudojamos kaip smulkių augalų kenkėjų gaudyklės).

Šalia tuklių puikavosi ir kiti išskirtinai tropiniai vabzdžiaėdžiai augalai – ąsoteniai (Nepenthes). Ankstyvą pavasarį ar net gi žiemos pabaigoje ąsoteniai nudžiovina savo ąsočius ir auginti naujus pradeda po nedidelės priverstinės pauzės. Parodos laikas šiemet sutapo su tuo laikotarpiu, kada ąsoteniai auga „pliki“.

Nors ąsoteniai dažniau džiunglių nei pelkių augalai, tačiau kimininėje pelkėje jie atrodė tarsi natūraliose augimvietėse. Parodos lankytojai galėjo suskaičiuoti 4 (ar 5) po pelkutę išsibarsčiusius ąsotenius.

Reikėtų paminėti, kad „Žalių horizontų“ pelkė yra daugiau fiziologiniu nei ekologiniu požiūriu surinkta ekspozicija, skirta vabzdžiaėdžiams augalams. Žinoma, dauguma šių „plėšrių“ augalų, gaunančių maisto medžiagas iš į jų gaudykles įkliuvusių vabzdžių, auga pelkėtose vietose. Tačiau nemažai yra augančių džiunglėse, ant skardžių, net gi sausose pievose.

Kaip ten bebūtų, bent vieną savo metinio vystymosi etapą, vabzdžiaėdžiai turi praleisti drėgnoje aplinkoje. Todėl visų jų eksponavimas pelkėje nėra labai toli nuo tiesos. Be to, šioje ekspozicijoje visi laisvi tarpai tarp eksponatų užpildyti kiminais. Kai visa ekspozicija bent du kart per dieną yra nupurškiama minkštu lietaus vandeniu, viskas aplink drėgna,  joje „patogiai“ jaučiasi ne tik pelkiniai, bet ir džiunglių augalai.

Be vabzdžiaėdžių augalų pelkėje buvo pridygę ir pagalbinių augalų – paparčių, viksvuolių.

Gal vertėtų pagalvoti apie šiuos augalus kaip pagrindinius eksponatus, o ne tik kaip foną? Juk nemažai augalų augintojų galėtų pasigirti ir įspūdingais paparčiais, ir ne mažiau egzotiškai už pačius vabzdžiaėdžius atrodančiomis viksvomis, viksvuolėmis, neretai auginamomis mūsų akvariumuose, poliudariumuose.

O jei dar prisimintumėm ajerinius augalus – ajerus, kalijas – augančius pakrantėse ar periodiškai išdžiūnančiose pelkutėse, šlapiose pievose… Pelkė nuo to tik pagražėtų, o gal ir gerokai išsiplėstų…

Tiek apie skendeninių ir ąsoteninių šeimų atstovus parodoje „Žali horizontai’2011“. Toliau žvilgtelsim į saracėninius bei saulašarinius ir kitas šeimas, jei jų atstovų rasime.

Nekantraujantieji gali tuo tarpu užsukti į Musekautas.lt Picasa nuotraukų albumą, kur parodos galerijoje puikuojasi ne tik vabzdžiaėdžiai, bet ir bromelijiniai, gegužraibiniai, kitų šeimų augalai.

Jogaila Mackevičius

Ingos Smaidžiūnienės (1), Jogailos Mackevičiaus (2-5) nuotraukos