Komponuojant vabzdžiaėdžius su kitais augalais gana gražiai atrodo kai kurie paparčiai (Pteridophyta). Jų pasaulyje priskaičiuojama apie 11 tūkst. rūšių, taigi, pasirinkimas daugiau negu platus.

Kažkada šie augalai klestėjo Žemės paviršiuje, jų buvo įvairiausių dydžių – nuo nedidukų žolinių augalų iki milžiniškų medžių. Ilgainiui klimatui tai vėstant, tai sausėjant, daugelis paparčių rūšių išnyko neatlaikiusios klimato kaitos ar evoliucijos eigoje atsiradusių plikasėklių, o vėliau ir žiedinių augalų,  konkurencijos. Dabar stiebinių paparčių liko vos keletas rūšių, o visi sugebėję išlikti kovoje už būvį yra dažniausiai maži daugiamečiai žoliniai augalai.

Šių dienų paparčiai auga daugelyje ekologiškai skirtingų augimviečių. Jų yra ir vandenyje, ir pelkėse, ir miškuose. Kaip kurios rūšys prisitaikė augti net gi ant mūrinių sienų. Todėl priklausomai nuo mūsų auginamų vabzdžiaėdžių augalų augimo sąlygų, nesunkiai galėtumėm parinkti kompozicijai ir vieną kitą papartį.

Visiems paparčiams būdinga dviejų fazių (gametofito ir sporofito) kaita. Tos pačios rūšies augalai gali atrodyti kaip mums įprasti paparčiai (tai – sporofitas), arba dažniausiai maži, širdelės formos dariniai (gametofitas). Būtent gametofito stadija dažniausiai apriboja šių augalų plitimą, o plikasėklius ir žydinčius augalus daro pranašesniais kovoje už būvį.  Kodėl? Sporofitas (įprasta paparčio forma) gali augti ir gana nepalankiose sąlygose. Palaipsniui susiformuoja lapų skrotelė, ilgesnis ar trumpesnis šakniastiebis su rizoidas (šaknis atstojančiais dariniais), subrendęs augalas pradeda formuoti ir brandinti sporanges, kuriose susidaro sporos. Sporofitai – daugiamečiai augalai, galintys subrandinti sporas ne vieną kartą.

Sporoms išbyrėjus ir patekus į tinkamas (drėgnas!) sąlygas, jos sudygsta. Iš tokio daigelio užauga nedidukas gametofitas. Audinių jis turi ne daug, yra dažniausiai trumpaamžis. Šiame nedideliame darinyje susiformuoja vyriški (anteridžiai) ir moteriški (archegonės) dauginimosi organai. Jų subrandintos lytinės ląstelės vandens pagalba „suranda“ viena kitą, įvyksta apsivaisinimas, kurio pasekoje iš susiformavusio gemalo užauga naujas sporofitas – mums įprastas papartis, galintis subrandinti naują sporų generaciją arba daugintis vegetatyviškai.

Taigi, sporofitų karta užtikrina masinį paplitimą, o gametofitų – genetinį kintamumą, padedanti taikytis prie kintančių aplinkos sąlygų.

Kadangi vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai auginami drėgnai, jų substratas yra gera terpė paparčių sporoms dygti ir gametofitams vystytis. Ir jei šalia jūsų vabzdžiaėdžių staiga atsirastų širdelės ar apskritimo formos 1-5 mm darinių, neskubėkite jų šalinti – ilgainiui iš jų gali užaugti koks įdomus papartis, kuris šalia pagrindinio kompozicijos augalo atliktų tas pačias funkcijas kaip ir viksvos, viksvuolės, vikšriai. Gal tik ne taip uoliai, nes paparčiai nėra labai reiklūs maisto medžiagų kiekiui substrate. Turi jie ir menkiau išvystytą šaknų (rizoidų) sistemą, todėl tinka lėčiau augantiems vabzdžiaėdžiams, tokiems kaip saulašarės ar kriaukleniai. O užaugę aukštesni, turintys labai išskaidytus lapus, gali būti kaip dalinis pavėsis tiesioginės saulės atokaitos vengiančioms tuklių rūšims.

Labai daug rūšių parekomenduoti negalėčiau (gal ilgainiui jų atsiras ir daugiau), tačiau pirmas iš rekomenduotinų yra adijantas. Adijanto (Adiantus) gentyje yra apie 200 rūšių. Mūsuose dažniausiai sutinkama rūšis Adiantum raddianum, juodais lapkočiais, smulkiai skaidytas sudėtiniais lapais. Ši rūšis nepakenčia substrato perdžiūvimo ir sauso oro. Tačiau nuvytus lapams, labai greitai atželia iš šakniastiebio, todėl nesunku kontroliuoti sąžalyno dydį. Gerai auga tiek durpiniame substrate, tiek kiminuose.

Adijantas kiminuose kartu su tuklėmis

Kita gentis, kurios atstovais vertėtų pasidomėti – mikrolepijos (Microlepia). Gentyje yra virš 100 rūšių. Kai kurios jų gali išauginti iki 1 m siekiančius lapus, kitos gi niekada neužauga daugiau nei 5 cm.

Kai kurios šios genties rūšys atkeliauja į mūsų šalį kartu su orchidėjų ar kitų drėgmę mėgstančių rūšių daigais sporų pavidalu. Ne retam teko su jomis susidurti kaip su piktžole orchidariumuose. Tačiau šis augaliukas galėtų būti naudingas lėtai augantiems vabzdžiaėdžiams kaip kompanjonas, pašalinantis yrančio substrato atsilaisvinusias maisto medžiagas, bet kartu per daug neeikvojantis vandens resursų ir šaknimis neužimatis didelės substrato dalies.

Mikrolepija durpiniame substrate kartu su jaunu kriaukleniu

Tikrai galima surasti ir praktiškai panaudoti gerokai daugiau šių augalų. Gal ir daugiau kas nors yra sėkmingai priderinęs vieną ar kitą paparčių rūšį prie savo auginamų vabzdžiaėdžių? Jūsų patirtis bei pastebėjimai galėtų būti įdomūs ir kitiems svetainės lankytojams. Todėl labai lauktumėm jūsų laiškų, nuotraukų (musekautas.vabzdziaedis@gmail.com).

Jogaila Mackevičius