Musėkautas

Augalų labirintai’2009

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir 2009-aisiais, vabzdžiaėdžiai augalai žiūrovams buvo pristatomi naudojant ne paskirų eksponatų sistemą, bet meninę kompoziciją – pelkę.

Turbūt visose panašaus tipo parodose tai – viena mažiausių kompozicijų. Patys augalai yra kompaktiški, nedideli, jų auginamų kambariuose rūšių įvairovė nedidelė.

Ką bekalbėti – juk Lietuvoje turime vos keletą natūraliai augančių jų rūšių: vieną tuklę, keturias saulašarių rūšis (kurių tik viena apskritalapė saulašarė yra plačiai paplitusi, kitos – retos arba labai retos), skendenis, aldrovanda. Ir viskas.

Antrosios labirintų parodos pelkė buvo sumaniai sukomponuota aplink Vilniaus pedagoginio universiteto koridoriaus koloną ant keliasdešimties centimetrų aukščio pakylos (vabzdžiaėdžiai augalai gražiausiai atrodo, kai žiūri į juos šiek tiek iš viršaus).

Kompozicijoje vyravo saracėnijos. Nors šiuos augalus nėra taip lengva auginti dėl jiems būtino vėsaus bet ne šalto ramybės periodo, vis gi saracėnijų gerbėjų atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Saracėnijom nenusileido saulašarės. Buvo ir ąsotenių, žydinčių tuklių.

Bet turbūt gyviausias ir išradingiausias eksponatas – tai lietuviškos pelkės gabalėlis su mūsiškėmis apskritalapėmis saulašarėmis. Tokią kompoziciją nesunkiai gali pasidaryti kiekvienas. Tereikia kiminų kopstą patalpinti plastikiniame skylėtame dubenyje ir padėti po juo padėklą, kuriame būtų nuolat minkšto vandens. Kartais tokiose kompozicijose saulašarių gerokai padaugėja, kai vegetacijos metu ima dygti natūraliai pasisėjusios jų sėklos. Vienintelė problema – šios pelkutės išlaikymas per žiemą. Kambaryje, šildant radiatoriams mūsų saulašarės žiemos neištvertų.

Siūlome pasižiūrėti keletą fotoaparatu užfiksuotų šios parodos fragmentų:

Tikėkimės, kad ir šiemet Augalų labirintų pelkė pradžiugins parodos lankytojus tiek eksponatų gausa, tiek jų įvairove.

Jogaila Mackevičius