.
Du tūkstančiai septintųjų metų liepą man teko lankytis Palawan saloje, esančioje Filipinų archipelago pietuose, ir tyrinėti ten augančias mažai žinomas ąsotenių (Nepenthes) rūšis. Paskutiniaisiais metais Palawan saloje buvo atrastos keletą ąsotenių rūšių, bet jų įvairovė šioje saloje yra mažai tyrinėta. Esančioje taip arti Borneo, bet izoliuotoje vandenyno, Palawan saloje yra labai didelė augalų ir rūšių įvairovė, tačiau įvairių sukilėlių grupuočių veikla įtakojo tai, kad ši sala botanikų yra mažai lankoma ir prastai ištirta, ypač lyginant su kitomis Pietryčių Azijos dalimis. Man buvo malonu į šią salą keliauti su dviem draugais ir ąsotenių ekspertais – Alastair Robinson ir Volker Heinrich. Mūsų ekspedicijos pradžioje mes nutarėme, kad Viktorijos kalnas, esantis pietinėje Palawan dalyje, bus mūsų ekspedicijos interesų centru. Šio kalno aukštis yra tinkamas aukštikalnių ąsoteniams, o remiantis esamais duomenimis, jo geologinė struktūra taip pat turėtų būti tinkama. Taip pat mes supratome, kad palankūs vyraujantys vėjai nesunkiai gali pernešti lengvutes ąsotenių sėklas per Sulu jūrą, esančią netoli Sabah, Borneo, kur užfiksuota didžiausia aukštikalnių ąsotenių koncentracija, įskaitant ir didžiausias, įspūdingiausias rūšis.
Nepenthes attenboroughii
Mums taip pat buvo žinoma anksčiau gauta informacija, kuri šį kalną darė dar labiau patrauklų. Vėlyvaisiais 1990-taisiais metais krikščionių misionierių grupė apsistojo netoliese esančiame kaimelyje. Jie ruošėsi kopti į Viktorijos kalną ketindami jo viršūnėje įrengti bokštą su radio retransliatoriumi. Jie tikėjosi tap padėti atokiau esančių žemdirbių kaimų gyventojams susisiekti tarpusavyje radio ryšiu. Tačiau kopimui į kalną jie buvo menkai pasiruošę. Žinoma, jie pasiekė kalno viršūnę, tačiau nesugebėjo nusileisti ir pasiklydo. Po keleto dienų, kai maisto atsargos išseko, jie turėjo pasinaudoti palydoviniu ryšiu ir išsikviesti sraigtasparnį, padėjusį jiems saugiai baigti kelionę. Nors savo pagrindinio tikslo jie nepasiekė, tačiau šio savo bandymo aprašyme misionieriai paminėjo matę gigantiškus ąsotenius Viktorijos kalno viršūnėje. Deja, jie nebuvo botanikai, todėl daugiau jokios informacijos nepateikė.
Tuo metu tiktai dvi ąsotenių rūšys buvo rastos Palawan saloje (N. deaniana in N. mira). Abi jos yra endeminės kituose kalnuose, atskirtuose nuo Viktorijos kalno, todėl nepanašu, kad misionieriai matė kurią nors iš jų. Nors dar keletas ekspedicijų kopė į Viktorijos kalną, jokių ąsotenių surinktuose herbaruose nepavyko rasti nė viename botanikos sode Europoje ar Azijoje.
Liepos 21 dieną Alastair, Volker ir aš atvykome į Narra kaimelį rytinėje salos dalyje norėdami aptarti kopimo į kalną detales su vietinės bendruomenės atstovais. Mes susitikome su provincijos meru ir gavome oficialų leidimą kopti į kalną. Meras asmeniškai mums padėjo rasti pagalbą, palydėdamas į artimiausią kaimelį. Po visą dieną trukusių paieškų mes buvome nukreipti į bevardį kaimelį, esantį giliau saloje už keleto kilomentrų, tropinio miško pakraštyje, Viktorijos kalno masyvo šešėlyje. Kaimelyje buvo trys medinės trobos, kuriose gyveno medžiotojai. Jie informavo mus, kad kaip tik ketina keliauti prie kalno papėdės medžioti ir prisirinkti malkų. Trys medžiotojai neturėjo jokio supratimo, kaip pasiekti kalno viršūnę, bet sutiko mus palydėti link kalno tiek, kiek galės. Jie nebuvo įsitikinę, kad mes sugebėsim pasiekti kalno viršūnę, bet mums norėjosi pabandyti. Mus liūdino ir tai, kad Viktorijos kalną gaubė tiršti sunkūs debesys. Akimirkai debesys prasisklaidė, ir mes pamatėme aiškiai visą Viktorijos kalną bei įžvelgėme dvi viršūnes. Ilgainiui debesys vėl viską paslėpė, artėjo sutemos, ir mes grįžome į pakrantę, norėdami rasti nakvynę ir nusipirkti ryžių bei kitą būtiną ekspedicijai proviziją.
Mūsų pirmasis žvilgsnis iš medžiotojų trobelės į Viktorijos kalną
Rausvieji paparčiai
Kitą rytą mes susitikome su trimis medžiotojais, kurie bus mūsų gidai ir 6 valandą pradėjome savo kelionę. Mes buvome išsinuomavę visureigį ir stengėmės kiek įmanoma arčiau privažiuoti prie paties kalno papėdės. Pėsčiomis pradėjome keliauti tada, kai pravažiuoti jau nebuvo įmanoma, likus keletui kilometrų iki paties Viktorijos kalno. Pirmą dieną mes keliavome žemumų mišku, persikeldami per daugyvę upių ir skverbdamiesi gilyn į laukinį, nepaliestą atogrąžų mišką. Kartą sudalyvavome medžioklėje kartu su dviem vietiniais su šautuvais ir keliais medžiokliniais šunimis. Greitai dingo net menkiausi takučiai, ir mes galėjome eiti toliau tik upių vagomis, kuriomis vanduo tekėjo nuo kalno viršūnės. Keletoje žemumoje esančių proskynų mes aptikome nuostabius žemumų ąsotenio Nepenthes philippinensis sąžalynus kartu su keistais rožiniais paparčiais ir melsvais grybais. N. philippinensis augalai buvo tikrai nuostabūs, o ši rūšis yra plačiai paplitusi Palawan saloje. Tačiau tai – žemumų ąsoteniai, ir į kalno viršūnę įkopę misionieriai tikrai negalėjo jų pamatyti. Mes tęsėme kelionę tikėdamiesi, kad rasime augalą, dėl kurio čia atvykome. Po aštuonių valandų kelionės pėsčiomis, apie penktą valandą vakaro, mes įsirengti stovyklą, kad spėtumėme dar iki sutemų. Surasti plokščią atvirą vietą stovyklai nėra lengva užduotis. Ypač upės vagoje. Juolab, kad pradėjus lyti, vanduo joje ėmė sparčiai kilti. Tačiau netrukus mes radome tinkamą vietą ir spėjome pasistatyti palapines dar prieš sutemstant.
Mėlynieji grybai
Kelionės pradžios dienos rytą vienas iš medžiotojų bandė atidaryti tuno konservus (pusryčių racionas) savo 80 cm ilgio mačete. Aš pagelbėjau jam su konservų atidarytuvu įspėdamas, kad kreiptųsi į mane pagalbos, jei tokios jam reikės. Tą vakarą tas pats medžiotojas vėl bandė atidaryti keletą konservų su mėsa skardinių su ta pačia mačete didžiuliais ašmenimis, bet nelaimei šį sykį ji slystelėjo ir stipriai sužalojo medžiotojo ranką. Tada jis vėl kreipėsi pagalbos, ir aš sutvarkiau jo žaizdą lipniomis siūlėmis, panaudodamas kitus medikamentus, kurių mes įsigijome prieš kelionę. Taip pat aš pasiūliau, kad mums reiktų grįžti ir šiam medžiotojui kreiptis pagalbos į medikus, nes žaizda buvo apie centimetrą gylio. Tačiau jis atsisakė, rodydamas man kitas savo mačete padarytas žaizdas ir teigdamas, kad pastaroji netrukus sugis. Netgi man paaiškinus, kad mes sumokėsime tiek pat, kiek buvom sutarę, jis nutarė tęsti kelionę.
Sekančią dieną, liepos 23, mes anksti sutvarkėme stovyklą ir tęsėme mūsų žygį. Kopimas darėsi vis sudėtingesnis – kalno šlaitas vis statėjo, ir mes pradėjome kelionę zigzagais, įvairiomis kalno pusėmis tarp vis žemėjančių ir vis labiau apsamanojusių medžių. Ilgainiui mes pasiekėme plokščią vietą po kalno viršūne. Tai buvo ta vieta, iki kurios kada nors anksčiau medžiotojai buvo priėję, ir jie nebuvo tikri, ar tolimesnis kelias padės pasiekti kalno viršūnę. Šioje vietoje miškas ėmė retėti, tačiau vis dar buvo naivu tikėtis sutikti aukštikalnių augalų rūšis, taigi, norint aptikti misionierių minėtus augalus, mums reikėjo tęsti žygį. Nebuvo jokių takų ar properšų, kelią mums reikėjo skintis mačetėmis. Medžiai užstojo viršūnę, laimei, nors ir silpnai, bet veikė GPS ryšys, ir mes galėjome nustatyti savo buvimo vietą ir viršūnės koordinates satelitiniame žemėlapyje. Pasitikėdami GPS prietaisais, mes galėjome bent apytiksliai nustatyti kryptį Viktorijos kalno viršūnės link ir tęsti savo kelionę kalną apaugusiame miške. Prisimindami misionėrių patirtus sunkumus, mes aiškiai žymėjome taką ir palikdavome atžymas ant medžių, kad nesunkiai galėtumėm rasti kelią atgal.
Po keleto valandų mes priėjome ankstesnių lankytojų pasiektas vietas, pažinome jas iš mačetės ženklų ant medžių, iškirstų augalų liekanų, išsimėčiusių išilgai prakirsto tako, ir jaunų, pradedančių atželti augalų. Iškirstas kelias kėlė negerą nuojautą prisimenant nelemtą misionierių ekspediciją.
Mes toliau kopėme viršun ir praėjome apleistos medžiotojų stovyklos liekanas – pūvančios surištų pastolių liekanos kartu su pastogės pagrindu, kažkada, matyt, apdengtu dideliais lapais. Akivaizdu, kad praėjo nemažai metų nuo to laiko, kai ši stovykla buvo naudojama. Gali būti, kad šia stovykla naudojosi ir misionieriai, kelias dienas laukdami atvykstančios pagalbos. Kopiant dar aukščiau, medžius pakeitė bambukai, o vėliau ir aukšta žolinė augalija, kuri tesiekė apie vieną metrą. Įžengę iš bambukų giraitės į kalnų žolynus mes aiškiai pamatėme Viktorijos kalno viršūnę, stūksančią priešais mus rūke vos už keleto kilometrų. Nors lijo lietus, matydami savo tikslą priešais akis, mes tęsėme kelionę aplenkdami šiauriau esantį skardį link dvigubos kalno viršūnės. Vienoje pusėje (pietinėje) šlaitas buvo gana nuožulnus, tačiau kitoje smigo stačiai kelis šimtus metrų.
Viktorijos kalno viršūnė
Kuo toliau, tuo augalija darėsi trumpesnė, kol galiausiai mus supo vien tik žolės, augančios tarp akmenų ir plyšiuose. Apytiksliai 1600 metrų virš jūros lygio mes pamatėme vieną nuostabų ąsotenį, po to kitą, ir dar daugelį kitų. Galiausiai mes buvom apsupti ąsotenių, nes aptikom specifinę nišą – misionierių ataskaita mums gerai pasitarnavo. Mūsų aptiktas augalas nebuvo aprašyta rūšis, jis buvo gerokai didesnis už visus žinomus Palawan salos ąsotenius.
Netrukus viską apgaubė sutemos, kadangi jau buvo 5 valanda vakaro, taigi, patyrinėję augalus gal kokį pusvalandį Alastair, Volker ir aš ekstazėje nuo atrastų augalų įkopėme į aukščiausią viršūnės tašką. Medžiotojai buvo sumišę sužinoję, kodėl mes keliavome į tokią šaltą, vėjuotą ir drėgną vietą, o mano pastangos paaiškinti jiems atrasto augalo svarbą buvo visiškai bergždžios. Jie tiesiog pralemeno „graži gėlė” ir keistai nužvelgė mus visus tris.
Mums teko paskubėti, kad spėtumėm pastatyti palapines iki nakties, taigi, augalų tyrinėjimai buvo atidėti sekančiam rytui. Visi mes jautėme, kad ši naktis ypatinga, kadangi šią naktį buvo atrastas toks gigantiškas ir nuostabus ąsotenis, kuris botanikams nebuvo žinomas net iki XXI amžiaus. Naujai atrastą augalą dydžiu pranoksta tik keletas žinomų rūšių, ir neabejotinai, ši rūšis yra viena iš įspūdingiausių gentyje, kuriai priklauso.
Nepenthes attenboroughii
Atsikėlęs anksti ryte aš pradėjau šių nuostabių augalų tyrinėjimą. Keturias valandas aš fotografavau ir dokumentavau naują rūšį. Tuo metu Alastair (vienintelis patyręs botanikas tarp mūsų) atliko augalų matavimus ir anatominius tyrimus. Šis augalas, kaip ir dauguma pasaulio ąsotenių, maisto medžiagas gauna iš sumedžiotų vabzdžių. Dauguma mūsų matytų ąsočių buvo gelsvai žali, kartais blyškiai rausvi, vidinėje pusėje išmarginti įvairaus dydžio raudonomis ar purpurinėmis dėmėmis. Didžiausias rastas ąsotis buvo 28 cm ilgio ir 14 cm pločio, jo viduje tilpo 1,5 litro skysčio. Didžiausia genties rūšis Nepenthes rajah buvo atrasta su gaudyklėse įkliuvusiais graužikais (didelėmis žiurkėmis). Aš pats buvau radęs mažesniais ąsočiais ąsotenį (N. hirsuta) Borneo saloje su įkliuvusia negyva pele. Nuojauta sakė, kad ši rūšis kai kuriais atvejais taip pat gali pasigauti smulkių stuburinių.
Mes gavome leidimą surinkti rūšies herbariumą, taigi, išrovėme ir suspaudėme vieną augalą. Netgi turint omeny, kad čia, kalno viršūnėje, buvo tūkstančiai augalų, pražudyti vieną augalą tokiam tikslui buvo gėda. Deja, tai neišvengiama, norint registruoti naują rūšį ir atlikti tolimesnius jos tyrimus.
Tyrinėdamas ąsotenius, aš atradau nuostabių saulašarių (Drosera) populiaciją su kraujo raudonumo spalvos lapais. Saulašarės yra vabzdžiaėdžiai augalai, kurie augina lapus, turinčius liaukinius plaukelius, kurių išskyrų (sudarytų vandens pagrindu) dėka šie augalai pasigauna savo aukas. Mano pamatyta saulašarė taip pat nebuvo žinoma tarp aprašytų rūšių. Pietryčių Azijoje sutinkama labai nedaug saulašarių rūšių, ir aptiktoji Viktorijos kalno viršūnėje nebuvo panaši į kurią nors iš žinomų. Nufotografavęs saulašarę aš taip pat surinkau jos herbarą.
Apie vidurdienį mes sutvarkėme stovyklą ir pradėjome nusileidimą nuo kalno, palikdami nuostabius ąsotenius už nugaros. Pasiekę stovyklavietės vietą, kurią palikome praėjusį rytą, mes vėl čia įrengėme čia stovyklą iki sutemų, džiūgaudami, kad atradome nuostabią naują rūšį ir kad ekspedicija buvo sėkminga.
Kitą dieną, liepos 25, mes pasukome jau pažįstamais takais upių vagomis, kuriais ėjome prieš dvi dienas. Mums nusileidus nuo kalno, ėmė labai stipriai lyti, ir vandens lygis upėse ir upeliuose ėmė dramatiškai kilti. Upeliai, kurie anksčiau atrodė vos čiurlenantys, dabar buvo sraunūs. Brendant per kai kurias upes teko būti itin atsargiems, nes vandens lygis siekė krūtinę, ir tose vietose, kaip taisyklė, tėkmė buvo itin stipri. Kartais persikėlimui teko ieškoti kitos vietos. Galiausiai pavargę, bet neapsakomai laimingi radę naują rūšį mes pasiekėme medžiotojų kaimelį, nuo kurio pradėjome ekspediciją.
Aš pasiūliau, kad susižalojęs ranką medžiotojas būtų apžiūrėtas daktaro, netgi siūliau sumokėti daktarui už paslaugas, bet medžiotojas atsisakė. Jis netgi parodė augalus, kuriais ketino gydyti savo žaizdą. Mano manymu žaizda buvo rimta, tad man buvo neramu jį taip palikti, taigi, aš palikau visas medicinines priemones, kurias turėjau, tačiau labai abejoju, ar jis jomis pasinaudojo mums išvykus.
Grįžę į Narra mes visi trys nusprendėm, kad pavadinsim naują rūšį Nepenthes attenboroughii, Sero David Attenborough, kurio įkvepiantis gyvenimas buvo pavyzdys ištisoms gamtos tyrinėtojų kartoms, garbei. Taip ir buvo pavadinta nauja ąsotenių rūšis. Nepenthes attenboroughii buvo aprašytas Linėjaus draugijos žurnale (Journal of the Linnean Society). Mes nusprendėme, kad aprašymas šiame žurnale bus labai simboliškas, nes būtent Karlas Linėjus aprašė pirmąją ąsotenių rūšį (Nepenthes distillatoria) prieš du šimtus penkiasdešimt penkis metus.
Ir paskutinė mintis prisimenant šią ekspediciją. Alastair, Volker ir aš esame dėkingi už galimybę nustatyti, nauja ar ne tai ąsotenio ar saulašarės rūšis. Bet mes praėjome nesuskaičiuojamą galybę paparčių, orchidėjų, samanų ir kitų augalų rūšių, apsuptų nesuskaičiuojama galybe vabzdžių ir gyvūnų. Atradę tik vieną naują ąsotenių ir saulašarių rūšį Viktorijos kalno viršūnėje mes palikome daugybę neatrastų orchidėjų, paparčių ir kitų augalų rūšių. Viktorijos kalnas kaip ir dešimtys kitų kalnų yra labai izoliuotas Palawan saloje. Kiekvieno tokio kalno viršūnė gali būti naujų rūšių (ir netgi ąsotenių) augimvietė. Taigi, atrodo, dar daug nuostabių atradimų ateityje laukia šioje žavioje saloje.
Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius
