EN.

Sarracenia (saracėnijos) yra aštuonių tūtas auginančių augalų rūšių gentis (vert. pastaba: dabar išskiriama daugiau saracėnijų rūšių. Dauguma jų yra natūraliai gamtoje atsiradę tarprūšiniai hibridai. Daugiau informacijos rasite forume), natūraliai auganti Šiaurės Amerikoje, dažniausiai pietinėje Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantėje. Saracėnijos vertos dėmesio todėl, kad visi šios genties augalai išaugina nuostabią vamzdelių formos dažnai ryškių spalvų ir įstabių formų lapiją. Tuščiaviduriai, vamzdiški lapai (kaip ir visų ąsotinių augalų, angl. pitcher plants) yra prisitaikę pagauti ir suvirškinti nariuotakojus (dažniausiai skraidančius vabzdžius), o virškinimo proceso metu  atsilaisvinusių maisto medžiagų ir mineralų panaudojimas leidžia šiems augalams išgyventi pelkėtose skurdžiose augimvietėse. Tokiu būdu saracėnijos papildomai gauna maisto medžiagų ir mineralų, kurių negali pasisavinti iš nederlingų skurdžių dirvožemių, ir auga ten, kur negali išgyventi ne-vabzdžiaėdžiai augalai.

Natūraliai Alabamoje (JAV) augančios Sarracenia flava ir Sarracenia leucophylla

Natūraliai Alabamoje (JAV) augančios Sarracenia flava ir Sarracenia leucophylla

Gentis pavadinta Kanados fiziko Dr. Michel Sarrazin garbei. Jis XVII amžiaus pradžioje surinko 25 augalų pavyzdžius ir nusiuntė jas tyrimams prancūzų botanikui Joseph Pitton de Tournefort. Atsidėkodamas Tournefort vieną gentį pavadino Sarrazin vardu.

Saracėnijos buvo pirmieji Amerikose atrasti tūtas formuojantys augalai. Anksčiausias žinomas įrašas yra Sarracenia minor iliustracija ir trumpas aprašymas, rastas 1570 metais Matthias de l’Obel ir Petrus Pena „Nova Stirpium Adversaria“. Po tokio ankstyvo šių augalų atradimo buvo pakankamai laiko juos detaliai ištirti visame pasaulyje. Saracėnijos auginamos jau du amžius, ir jų populiarumas vis didėja, o dešimtys specializuotų saracėnijų auginimo ūkių parduoda šiuos augalus Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Australijoje. Svarbu suvokti keletą šių augalų poreikių ir sėkmingas auginimas garantuotas. Saracėnijos nėra sunkiai auginami augalai, o vešliai augdamos jos yra labai įdomios, nepakartojamos parodinės išvaizdos.

Kad suprastumėm, kaip auginti saracėnijas, pirmiausiai turim išstudijuoti natūralias jų augimo sąlygas ir augimvietes, kuriose šie augalai randami. Visos saracėnijų rūšys auga nuolatos drėgnose, rūgščiose šlapynėse, durpiniame, skurdžiame substrate. Daugumoje atvejų saracėnijų augimvietės yra saulėtos ar mažai užpavėsintos, taigi natūraliai augalai auga saulės atokaitoje. Metų bėgyje temperatūra saracėnijų augimvietėse cikliškai kinta nuo +20-30ºC vasaros metu iki žemų, apie nulį svyruojančių, temperatūrų žiemos mėnesiais. Taigi, norint sėkmingai auginti saracėnijas, svarbu atsižvelgti į penkis svarbius faktorius.

Anglijoje auginamas Sarracenia flava x leucophylla hibridas

Anglijoje auginamas Sarracenia flava x leucophylla hibridas

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad saracėnijų augimvietėse būna nuolatinis vandens perteklius, todėl šiuos augalus reikia auginti vazonuose, kurių apačia bent 2-3 cm panardinta į vandenį. Tą galima padaryti pastatant po vazonais padėkliukus su vandeniu, arba sustatant vazonus į didesnį konteinerį ar dubenį, kuriame palaikomas reikiamas vandens lygis. Svarbiausia yra užtikrinti pastovų vandens lygį ir substrato drėgmę augimo metu. Bent kartą nors ir trumpam perdžiuvęs substratas sukelia augalų žūtį.

Auginami Sarracenia leucophylla augalai

Auginami Sarracenia leucophylla augalai

Antras faktorius – vandens kokybė. Natūraliomis sąlygomis saracėnijų šaknis pasiekia tyras, be maisto medžiagų ir mineralų vanduo, kuris yra rūgštus. Chloruotas miestų vandentiekio vanduo yra saracėnijoms toksiškas, nes chemikalai iškarto pažeidžia trapią saracėnijų šaknų sistemą. Taigi, saracėnijų negalima laistyti vandentiekio vandeniu, nes tai sukels augalų žūtį. Geriausias pasirinkimas – lietaus vanduo. Jame nėra chemikalų, o sudėtis artima tai, kurią saracėnijos gauna natūraliose augimvietėse. Natūralų lietaus vandenį surinkti nesunku, naudojant rezervuarus ar baseinus, sujungtus su lietvamzdžių sistema. Toks vanduo gali būti surenkamas ir saugomas ilgesnį laiką, o panaudojamas, kai atsiranda poreikis.

Auginami Sarracenia minor augalai

Auginami Sarracenia minor augalai

Trečiasis faktorius, į kurį reikia atsižvelgti, tai naudojamas substratas. Saracėnijos, kaip dauguma vabzdžiaėdžių augalų, yra labai jautrios dirvožemiui, kuriame gali augti. Vykstant evoliucijai vabzdžiaėdžiais saracėnijos tapo todėl, kad augo skurdžiuose dirvožemiuose. Jei šaknų aplinkoje didelė maisto medžiagų koncentracija, jos nesugeba įsiurbti vandens ir mineralų. Todėl saracėnijoms reikia skurdaus ir rūgštaus substrato. Kultūroje geriausias substrato mišinys: stipriai susiskaidžiusios durpės, sumaišytos su perlitu ir smulkiu smėliu santykiu 2:1:1. Toks mišinys yra pakankamai skurdus ir pakankamai rūgštus saracėnijoms. Jei saracėnijas pasodinsim į paprastą kompostą, naudojamą sodo ir daržo augalams, jos greitai žus nuo maisto medžiagų pertekliaus. Dėl tos pačios priežasties negalima saracėnijų tręšti, nes visas reikiamas maisto medžiagas jos gaus medžiodamos vabzdžius.

Nuostabios Sarracenia flava var. atropurpurea spalvos

Nuostabios Sarracenia flava var. atropurpurea spalvos

Ketvirtoji taisyklė – temperatūra. Visoms saracėnijų rūšims reikalingas ramybės periodas, atitinkantis žiemos laikotarpį Šiaurės pusrutulyje. Natūraliose augimvietėse, saracėnijos ilsisi apie 3-5 mėnesius. Auginant saracėnijas dirbtinėmis sąlygomis, reikia sudaryti bent 3 mėnesių ramybės laikotarpį, kurio metu būtų palaikoma žema temperatūra. Tokias sąlygas galima sudaryti šaldytuve. Svarbiausia, prieš perkeliant saracėnijas į šaldytuvą, leisti substratui kiek apdžiūti. Jis turi būti drėgnas, bet ne šlapias ar užmirkęs. Labai drėgnas substratas gali sukelti šaknų puvinį žiemojimo metu. Po ramybės periodo augalai perkeliami į normalias sąlygas, kuriose prasideda vegetacija. Paprastai po ramybės periodo saracėnijos sužydi, o tik po to išaugina vabzdžius medžiojančius lapus – tūtas.

Melsvalapė saracėnija - Sarracenia leucophylla

Melsvalapė saracėnija – Sarracenia leucophylla

Penktoji ir paskutinė taisyklė – apšvietimas. Natūraliose augimvietėse saracėnijos auga visiškoje saulės atokaitoje, šešėlio būna labai mažai arba dažniausiai nebūna. Jei apšvietimas nepakankamas, saracėnijos išaugina ilgas, etioliuotas, silpnas tūtas, kurios būna beveik visos žalios. Kad augalai augtų gerai, juos turime auginti tiesioginės saulės spinduliuose. Kuo stipresnis apšvietimas, tuo gražiau nusispalvina saracėnijos. Tūtų spalva priklauso nuo rūšies, tačiau ryškiame apšvietime saracėnijos sužvilga ryškiomis spalvomis – raudona, geltona, purpurine.

Jei laikomasi šių penkių pagrindinių taisyklių, kultūroje saracėnijos auga vešliai ir greitai. Jauni augalai per keletą metų suauga į vešlius sąžalynus, išauginančius kelias dešimtis tūtų. Šie augalai ilgaamžiai, todėl didesnius sąžalynus nesunku padauginti auginiais ar dalijant kerą. Iš saracėnijų galima suformuoti įspūdingas kompozicijas. Kaip tai padaryti, galima detaliau paskaityti mano rekomenduojamuose D’Amato (1998), Slack (1979, 1986) ir Rice (2006) darbuose (žr. literatūros sąrašą straipsnio gale). Pradedantiesiems augintojams rekomenduočiau pradėti nuo keleto augalų, pažiūrėti, kokias geriausias sąlygas galite jiems sudaryti. Dažniausiai hibridinės saracėnijos auga geriau nei rūšinės. Todėl geriau pradėti nuo hibridų. Be to, jie yra labiau paplitę ir pigesni, nei rūšiniai augalai.

Perpratus saracėnijų auginimą, augalų pasirinkimas yra labai didelis. Kiekviena rūšis turi begales formų ir hibridų, kurie skiriasi forma, spalva, augimo ypatumais. Per du šimtmečius nuo saracėnijų atradimo buvo sukurta daugybė veislių Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Be nuostabių spalvų, saracėnijos turi ir kitų gerų savybių. Kadangi joms reikia pritraukti vabzdžius, jos išskiria saldų nektarą, kuris be kita ko ir skaniai kvepia (panašiai į medų). Auginant daugiau augalų, jie aplinkai gali suteikti labai malonų kvapą. Be to, tam tikru metų laiku saracėnijos gana reikšmingai kontroliuoja musių, vapsvų ir bičių kiekį.

Mažėjant natūralių augimviečių plotams, didėja saracėnijų apsaugos ir auginimo kultūroje reikšmė. Tyrimais nustatyta, kad yra išlikę tik 2,5 proc. natūralių saracėnijų augimviečių. O ir tos sparčiai keičiamos ir naikinamos. Pagrindiniai naikinimo veiksniai yra pelkėtų vietovių melioravimas, gaisrų gesinimas, komercinis miškų kirtimas. Kol kas nė viena rūšis nėra išnykusi, bet jau keletas įrašytos į CITIES pirmąjį priedą kaip rūšys, kurioms kyla grėsmė išnykti, ir kurioms nedelsiant reikia reintrodukavimo iš kol kas dar įmanomų natūralių resursų (jei norime šiais nuostabiais augalais dar ilgai džiaugtis).

Komercinis ūkis Anglijoje, auginantis ir parduodantis saracėnijas

Komercinis ūkis Anglijoje, auginantis ir parduodantis saracėnijas

Hibridinių saracėnijų nuotraukų galerija:

 

Literatūra:

  1. D’Amato, P. 1998. The Savage Garden: Cultivating Carnivorous Plants. Berkeley, CA: Ten Speed Press;
  2. McPherson, S. 2006. Pitcher Plants of the Americas. Blacksburg, Virginia, The McDonald & Woodward Publishing Company;
  3. Rice, B., 2006 Growing Carnivorous Plants Portland, OR: Timber Press;
  4. Slack, A. 1979. Carnivorous Plants. London, England: Ebury Press;
  5. Slack, A. 1986. Insect Eating Plants and How to Grow Them. London, England: Alpha Books.

Stewart McPherson

Vertė J. Mackevičius

Daugiau informacijos: