Kas augina įvairius terjerų veislių šunis turbūt žino, ką reiškia šunų trimingas – tai kailio ar pokailio senų plaukų, šerių išpešiojimas. Angl. trimming – apkarpymas, šerpetų apipjaustymas, išpešimas. Panašia reikšme šis žodis vartotinas kai kalbame apie saracėnijų senų tūtų pašalinimą.

Dauguma augintojų rekomenduoja atgyvenusias saracėnijų gaudykles pašalinti – kruopščiai iškirpti ar išpešti. Šis procesas ir vadinamas trimingu.

Kokia šios rekomendacijos priežastis? O priežasčių, pasirodo, yra net kelios.

Pirmiausia, atmirusios tūtos, lyjant, gavusios rūko, apsnigtos, prisigeria vandens ir ima pūti. Jų viduje esantys aukų likučiai tik skatina šį procesą. Puvimo eigoje atsilaisvina maisto medžiagos, kurios patenka į aplinkinį dirvožemį. Jei tai vyksta natūraliomis sąlygomis, šias medžiagas netrunka pasisavinti aplinkiniai augalai žymiai greičiau už pačias saracėnijas, kurios šiuo metu dažniausiai pereina į ramybės būseną. Taigi, elementų kiekis aplinkiniame substrate padidėja nežymiai.  Bet jei tai vyksta nedidelėje uždaroje sistemoje (vazone, dirbtinėje pelkėje), tai rezultatas tas pats, lyg tręštumėme organika. O kaip žinia (ir apie tai jau ne kartą rašyta) vabzdžiaėdžiai tręšimo nemėgsta.

Taigi, pirmoji priežastis, tai atsipalaidavusių maisto medžiagų patekimo į substratą prevencija.

Antra priežastis ne mažiau svarbi už pirmąją. Kadangi dažniausiai tūtos atmiršta ramybės laikotarpiu, į bepūvančius senų tūtų audinius netrunka įsimesti pelėsis. Ir vėl gi, jau ne karta minėta, kad vabzdžiaėdžiai augalai pelėsiui nėra labai atsparūs. Augdamas ant negyvo audinio, pelėsinis grybas gali taip išvešėti, kad aptraukti ir gyvas augalo dalis, sutrikdydamas jų medžiagų apykaitą, kvėpavimą. Ypač tam jautrūs augimo kūgeliai. Be to, ramybės būsenoje augalo imuninė sistema (atsparumas nepalankiems veiksniams) gali būti susilpnėjusi.

Kaip tada išsiverčia saracėnijos, augančios natūraliomis sąlygomis. Na, nepamirškime, kad natūraliai aplink jas vyksta didesnė oro cirkuliacija. Be to, atsilaisvinančias medžiagas pasisavina aplinkiniai augalai. Natūraliose sąlygose laisvų elementų cirkuliacija aplink saracėnijas yra žymiai intensyvesnė nei dirbtinėse.

Ir trečioji priežastis – estetinė. Pašalinus senas sudžiuvusias tūtas, pats augalas atrodo gražiau.

Kada geriausia pašalinti senas gaudykles? Ten, kur saracėnijos auga natūraliai po atviru dangumi, tai daroma viso ramybės laikotarpio eigoje. Mat gavusios pirmojo šaltuko, visos tūtos sinchroniškai nudžiūva.

Auginant dirbtinėmis sąlygomis, laikant vėsioje patalpoje ar šaldytuve, tūtos gali ir nenudžiūti ramybės laikotarpio eigoje. Žinoma, jos tai padarys pradėjus pavasarį augti naujoms. Todėl kuo toliau nuo įprastinių platumų auginamos saracėnijos, tuo labiau trimingas nusikelia į ramybės laikotarpio pabaigą ar naujo vegetacijos laikotarpio pradžią.

Kaip tai atlikti? Nudžiuvusios iki pamato gaudyklės labai lengvai gali būti išpeštos rankomis (jei tūtos labai smulkios  pagelbėti gali pincetas). Jos lengvai atsiskiria nuo šakniastiebio tuo atveju, jei gaudyklės pamatinė dalis bent kiek laiko pabūna sutrėkusi.

Tačiau dirbtinėmis sąlygomis taip būna ne visada. Esant sausam aplinkos orui, aukštesnėje temperatūroje laikomos saracėnijos kiek perdžiūva. Tada gaudykles reikia iškirpti. Ir daryti tai reikia labai atsargiai. Pirmiausia todėl, kad nepažeisti šalia esančių jaunų mažų, vos pradėjusių augti naujų tūtų. Antra – kad nepažeistumėme požeminio šakniastiebio. Stipriau plėšiant, galima išplėšti per daug, gaudyklė atsiskirs su dengiamaisiais šakniastiebio audiniais, ko pasekoje didėją infekcijos rizika.

Jei gaudyklė nėra visiškai nudžiuvusi, pašalinkime tik tą jos dalį, kuri jau visiškai sausa. Nukirpti reikia nepaliekant sausų audinių, t.y. kirpti per dar žaliuojančią gaudyklės dalį.

Lietuvos sąlygomis trimingą geriausia atlikti pavasarį, kai saracėnijos iš ramybės būsenos pereina į aktyvų augimą.

Kokius įrankius naudoti? Jei nepasiseka senų tūtų išpešti rankomis, galima naudoti įvairius instrumentus – kaip jums patogiau. Turbūt pinceto ir žirklučių čia turėtų visiškai pakakti. Aš naudoju medicininius instrumentus. jie atsparūs drėgmei ir rūgštims, nerūdija. Rūdžių bijoti reikia ne todėl, kad jos trumpina instrumento naudojimo laiką, bet todėl, kad kontaktuodamos su augalu, jos gali jam pakenkti (juk tai – irgi druskos).

Pašalintos įvairių saracėnijų rūšių tūtos. Naudoti instrumentai – medicininės žirklutės ir pincetas

Dabar – keletas pavyzdžių, iliustruotų nuotraukomis.

Sarracenia psittacina. Viena iš dažniausiai auginamų saracėnijų rūšių. Pasižyminti „neramiu žiemos miegu“. Pavasarį ši saracėnija dažnai nubunda pirmoji, kai kitos gentainės dar kietai miega.

Papūginės saracėnijos šakniastiebis gana kompaktiškas. Anksti pabaigusi ramybės periodą, jei tik užtenka šilumos, ji pradeda intensyviai auginti naujas gaudykles. Jeigu maža šviesos ir šilta, šios gaudyklės būna labai ištįsusios, siūliškos. Todėl senąsias pašalinti būna itin keblu.

Auginu šią saracėniją kiminuose, todėl kartu su trimingu tenka sutvarkyt ir per žiemą peraugusius kiminus. Tas dar labiau pasuknina užduotį.

Nors ir laikomi vėsiai ir tamsiai, per žiemą kiminai nemažai paauga ir beveik paslepia saracėniją

Iškirpus per žiemą išvešėjusius kiminus, papūginė saracėnija akimirksniu pagražėja

Kadangi kiminuose buvo drėgna, atmirusias tūtas nesunku pašalinti pincetu

Trimingo metu kartu sutvarkyti ne tik kiminai, bet neužmiršta ir vazono apačia. Išlindusios įvairių augalų šaknys pro vazono skylutes pašalinamos, o pačios skylutės atitinkamo storio pagaliuku pravalomos nuo šaknų likučių, kad pro jas lengvai galėtų cirkuliuoti vanduo.

Į vazono padėkliuką pripilama minkšto vandens. Sutvarkyta Sarracenia psittacina keliauja į šviesią bet vis dar vėsoką vietą.

Geriausia tokią procedūrą atlikti apsiniaukusią dieną, kad iš kiminų išlaisvintos jaunos besiformuojančios tūtos nuo staigaus šviesos režimo pasikeitimo neapdegtų saulėje.

Sarracenia leucophylla. Taip pat mūsų krašte sutinkama gana dažnai. Jos ramybės periodas kiek ilgesnis, op ir pats žiemos miegas „gilesnis’. Nuo papugnės saracėnijos melsvalapė skiriasi dar ir gerokai stambesniu, turinčiu ilgesnius tarpubamblius šakniastiebiu. Todėl vertėtų būti atsargiems – jaunos tūtos gali pradėti dygti kiek atokiau nuo senųjų sankaupos, nereikėtų jų pažeisti.

Kadangi turi stambesnes tūtas, melsvalapę saracėniją nuo išvešėjusių kiminų išlaisvinti kiek lengviau.

Nors tūtos ir grakščios, bet šakniastiebį melsvalapė saracėnija užsiaugina gana stambų

Dėl ilgesnio šakniastiebio, naujos gaudyklės gali pradėti augti atokiau. Atsargiai! Nederėtų jų pažeisti

Sarracenia purpurea. Su pastarąja turbūt lengviausia. Tūtos stambios, ju nėra daug. Paprasta tiek sutvarkyti kiminus, tiek pašalinti nudžiuvusias gaudykles.

Sausas purpurinės saracėnijos gaudykles geriau kirpti. Nes sudžiūvusios jos sunkiai atsiskiria nuo šakniastiebio.

Beje, o kur dėti nukirptus kiminus? Jų gali susidaryti visai nemažai.

„Nušienautų“ kiminų nevertėtų išmesti.

Galima jų pasidžiovinti. Data  turėsime neblogos vazonų paviršiasu mulčiavimo medžiagos. Bet galima ir surinkus sudėti į mini-šiltnamiuką ir prisiauginti savo kiminų.

Sarracenia leucophylla x purpurea. Nors tai ir dviejų rūšių hibridas, turintis abiejų rūšių požymių, bet senas tūtas pašalinti vis tiek reikia. Be to, šis hibridas auga durpiniame kiminų substrate. Taigi, nereikės šienauti samanų, bet teks jas pašalinti.

Substrato iš durpių ir kiminų paviršius labai greitai pasidengia samanine danga.

Pašalinta dalis samanų nuo paviršiaus

Pašalinus samanas nuo substrato paviršiaus, mes padidiname substrato ventiliaciją (vėdinimą). Šaknys sąlyginai gauna daugiau deguonies ir augalas ima vystytis sparčiau.

Šio hibrido trimingas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo melsvalapės saracėnijos trimingo. Kadangi tai sėjinukai, senų atmirusių tūtų liekanas pašalinti nėra sunku.

Taigi, atlikus trimingą pirmą kartą, nereikia per daug apsidžiaugti. Jei liko bent viena žaliuojanti tūta, ji netrukus turės nudžiūti. Vadinasi ir „pešiojimu“ mes užsiimsime dar ne vieną kartą.

Jogaila Mackevičius