Po nedidelės pertraukos, susijusios su daline svetainės pertvarka, turbūt verta pratęsti vabzdžiaėdžių sistematikos nagrinėjimą. O kad įsibėgėti, pradėkime nuo „mažesnių“ šeimų. Taigi – Dioncophyllaceae.

Kiek beieškočiau, šeimos lietuviškos pavadinimo neradau niekur, taigi, Saracėninių pavyzdžiu galima būtų juos užvadinti Dionkofiliniais. Nors bandant įsigilinti į lotyniško pavadinimo reikšmę bei šių augalų biologiją, pirmiausia į galvą ateina žodis „įvairialapiai“.

Bet pradėkime pažintį nuo pradžių.

Tarptautinės vabzdžiaėdžių augalų augintojų draugijos leidžiamo žurnalo "Carnivorous Plants Newsletter" 2010 metų 3 numerio viršelyje puikuojasi Triphyophyllum peltatum, o 71 puslapyje - straipsnis apie šių augalų meristeminį dauginimą bei vabzdžiaėdiškumo prigimtį.

Tai – labai nedidelė vabzdžiaėdžių augalų šeima, turinti tris monotipines gentis: Dioncophyllum, Trifiophyllum ir Habropetalum. Pirmųjų dviejų genčių atstovai savo brandaus vystymosi stadijoje būna augios lianos, Habropetalum visą gyvenimą išlieka krūmo formos.  Visos gentys paplitusios vakarinėje Afrikoje, užima nedidelius vientisus arealus, nėra gausiai paplitusios.

Tipiškas šeimos atstovas – skydinis trifiofiliumas (Triphyophyllum peltatum) Tai didelė drėgnų tropinių miškų liana, turinti trejopus lapus. Pradžioje jauni augalai turi paprastus lancetiškus lapus, vėliau išsiaugina laba panašius į rasotės ar vaivorykštenio lapus, apaugusius lipnų skystį išskiriančiais liaukiniais plaukeliais ir sugebančius medžioti. O pradėję intensyviai augti, ima auginti lapus, kurių galuose iš centrinės gyslos formuojasi kabliukai, padedantys augalui įsikabinti už atramų ir pasiekti net gi 30-40 metrų aukštį.

Suprantama, kad dėl tokių gabaritų, šie augalai kultūroje yra labai reti. Juos turi vos keletas botanikos sodų savo kolekcijose, o apie paplitimą privačiose vabzdžiaėdžių kolekcijose tenka išgirsti dar rečiau.

Vabzdžiaėdiškumas šių augalų vystymesi tik viena stadija. Paprastai medžiojantys lapai yra išauginami tada, kai augalas pereina iš juvenilinio vystymosi fazės į suaugusią ir pradeda intensyviai augti jau nebe krūmo forma, o kaip liana vyniotis ant atramų.

Nuo kitų vabzdžiaėdžių augalų ši šeima išsiskiria dar ir tuo, kad turi įspūdingo dydžio sėklas, kurių skersmuo gali siekti 10 cm. Nepaisant savo matmenų, sėklos yra labai lengvos, jas platina vėjas arba vanduo.

Atrodytų, sudaryti tinkamas sąlygas (tropinio miško) nėra taip sunku, tačiau sėkmingai auginti šiuos augalus kažkodėl sekasi ne visiems. Gamtoje jų rinkimą ir platinimą riboja visa eilė tarptautinių susitarimų. Tačiau bandoma juos auginti kultūroje, dauginant meristeminiu būdu. Ir sprendžiant pagal straipsniuose pateikiamus rezultatus – šis dauginimas vyksta pakankamai sėkmingai. Galbūt bėgant laikui bus išvestos ir labiau tinkančios mūsų palangėms šio augalo veislės, nykštukinės formos.

Informacijos šaltiniai:

  1. Carnivorous Plants Newsletter, Vol. 39, No. 3, 2010, ISSN #0190-9215;
  2. http://www.carnivorousplants.org;
  3. Wikipedia;
  4. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000.

Jogaila Mackevičius