Saracėnijiniai (Sarraceniaceae Dumortier) – nedidelė vabzdžiaėdžių augalų šeima, kurioje priskaičiuojama apie 30 augalų rūšių.

Šeimą sudaro keturios gentys: SaracėnijosSarracenia, DarlingtonijaDarlingtonia, HeliamforaHeliamphora ir ArcheamforaArchaeamphpora.

Sistematinė šeimos padėtis: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Dilenijažiedžiai  (Dileniidae), eilė – Erikiečiai (Ericales), šeima – Saracėnijiniai (Sarraceniaceae Dumortier).Viena saracėnijinių šeimos gentis jau senai išnykusi, viena – monotipinė, likusios dvi – negausios. Visi dabar randami saracėnijiniai priskiriami prie nykstančių ir saugotinų augalų. Gal visiškas išnykimas jiems ir negręsia, nes tai populiarūs augalai, auginami dirbtinėmis sąlygomis, tačiau natūraliose buveinėse jie yra saugomi kaip galintys išnykti.

Saracėnijinių šeimai priskiriama viena atrasta Kinijoje išnykusi gentis  Archaeamphora.   Gentyje rastas vienintelės rūšies augalas Archaeamphora longicervia Li (2005) yra seniausias evoliuciškai žinomas vabzdžiaėdis augalas. Genties pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio „archaios” – senovinis, ir „amphoreus” – ąsotis. Rūšies pavadinimą nusakantis žodis yra lotynų kilmės: „longus” – ilgas, „cervicarius” – su kakleliu.

Morfologiškai panaši į saracėniją, tik augančią ne skrotele, o turinčią stiebą. Augalo aukštis – apie 5 cm. Gaudyklės verpstiškos, 3-4 cm ilgiu, išsidėsčiusios spirale aplink stiebą. Ant gaudyklių turėjo keletą geltoną šviesą fluorescuojančių darinių.

Kita monotipinė saracėnijinių šeimos gentis – Darlingtonia šiomis dienomis irgi turi tik vieną rūšinį atstovą – Darlingtonia californica. Rūšis paplitus Šiaurės Amerikoje. Apie Darlingtonia gentį jau buvo rašyta anksčiau, todėl dabar pakartotinai apie ją neišsiplėsiu.

Sarracenia ir Heliamphora gentyse rūšių šiek tiek daugiau. Šios gentys dar vadinamos atitinkamai Šiaurės (Sarracenia) ir Pietų (Heliamphora) Amerikos ąsotiniais augalais. Saracėnija gentyje priskaičiuojama 8-11, Heliamfora – 18 rūšių.

Visi saracėnijinių šeimos augalai turi daugiau ar mažiau atviras gaudykles – tūtas.

Paprasčiausią darinį turi Heliamphora genties atstovai. Jų evoliucijai ir paplitimui greičiausiai turėjo įtakos vietovės, kuriose šie augalai sutinkami, klimatas – t.y. didelis kritulių kiekis. Heliamforų ąsočiai nėra uždari, taigi lietaus vanduo juos greitai užpildo. Kad apsisaugoti nuo perpildymo vandeniu ir jau sugautų aukų išsiplovimo, saulės ąsočių gaudyklės turi evoliucijos eigoje išsivysčiusią drenažo sistemą, kažkuo panašią į tą, kurią mes turime vonioje pertekliniam vandeniui nubėgti.

Saracėnijos, panašiai kaip heliamforos, dažniausiai turi pusiau atvirus ąsočius, tačiau jų dengiamasis stogelis yra kiek didesnis, labiau apsaugantis nuo lietaus poveikio ir gaudyklės turinio ištaškymo ar išlaistymo. Tačiau vis tiek, daugumos saracėnijų virškinamojo skysčio didžiąją dalį sudaro lietaus vanduo, papildytas fermentais, simbiontinėm bakterijom.

Kiek kitoks evoliucijos ”žingsnis” – darlingtonija. Jos gaudyklės anga nukreipta žemyn, lietus į vidų niekada neužlyja, o savo turinį gaudyklės užpildo vandeniu, patenkančiu į augalą iš grunto per šaknis. Ir virškinimo fermentų darlingtonijos neturi – šį darbą atlieka tik simbiontinės bakterijos.

Visi saracėnijiniai sparčiai nyksta natūraliose augimvietėse dėl žmogaus veiklos, mažėjant vietovių, turinčių tinkamas šiems augalams sąlygas. Todėl kuo toliau, tuo labiau sulaukia visuotinio dėmesio, aplinkosauginių tyrimų projektų, oficialių tarptautinių susitarimų dėl šių augalų apsaugos.

Dažniausiai vabzdžiaėdžių augalų mėgėjų yra auginamos saracėnijos. Toliau populiarumo sąraše sektų darlingtonija, o pačiame gale būtų heliamforos.

Informacijos šaltiniai:

  1. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000;
  2. Wikipedia.

Jogaila Mackevičius