Įdomesnius gamtinius objektus visada stengiuosi pamatyti visais metų laikas. Vienas toks prie įdomesnių – unikali Šilėnų orchidėjų pelkė. Iki šiol buvau ją matęs pavasarį, vos vos bundančią, ir vidurvasarį, pačiame orchidėjų gražume. Šią žiemą, kai tiek daug buvo iškritę sniego, ji turėjo atrodyti įspūdingai. Tačiau karantininiai ribojimai neleido prie jos nuvykti. Ir štai, žiedinėse rajonų savivaldybėse apribojimai panaikinti. Nieko nelaukiant – į Šilėnus!
Sniegas jau gerokai aptirpęs, keliukai pažliugę, bet pravažiuoti iki pat pelkės vis dar galima. Pačioje pelkėje sniegas taipogi suslūgęs, iš po jo pilna išlindusių aplaužytomis viršūnėmis orchidėjų. Gegūnės ir skiautalūpiai. Gaila, kad pačių gegūnių nežinau kaip atskirti. Gelsvoji, raudonoji ar baltijinė? Matyt kur ramioje tik man žinomoje kitoje augimvietėje reiks žydėjimo metu ant žiedynų skirtingų spalvų siūliukus užrišti ir žiemą pažiūrėti, kaip skiriasi sėklų dėžutės.
Sniegas pačioje pelkėje purus, įmynus vanduo apsemia kulniukus, bet pabraidyti galima. Nors ir ne visur. Kiek paėjus giliau į pelkę, pasirodo vandens properšos ir net gi lėtai tekantys upeliai. Jau pavasariui įpusėjus jų nebelieka. Matyt susiformuoja jie tik šiuo sniego tirpsmo laikotarpiu.
Keistai atrodo ir regioninio parko darbuotojų įsmeigti plastikiniai žydinčių orchidėjų paveiksliukai. Bet reiktų pripažint, kad žiemos metu jie atrodo geriau nei vasarą.
Pabraidymas pelkėje netrunka ilgai: šiek tiek pafotografavęs panoramą, iš po sniego kyšančias tuščias gegužraibinių sėklų dėžutes ir žinoma įsiamžinęs pats, patraukiu atgal, tikėdamasis čia sugrįžti tiek pavasarinės talkos, tiek orchidėjų žydėjimo metu.
Jogaila Mackevičius
