Lietuvoje vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai natūraliai aptinkami pelkėtose vietovėse, pievose. Kai kurios rūšys, tokios kaip apskritalapė saulašarė – gana gausiai. Tačiau nykstant natūralioms pelkėms, drėgnoms pievoms, mažėja ir tinkamų vabzdžiaėdžiams tarpti biocenozių. Susipažinkime šiek tiek detaliau – kokios gi būna tos mūsų pelkės ir pievos…
Suradai – pranešk
Pastebėjote klaidą?
Svetainė talpinama
Ieškomi įrašai pažymėti vabzdžiaėdžiai
Pievų ir pelkių buveinės
2010-05-18
Komentarai išjungti
Sarracenia – Saracėnijos
2010-05-14
Komentarai išjungti
Saracėnija – saracėnijinių (Sarraceniaceae) šeimos augalų gentis. Dažniausiai turi šakniastiebius, iš kurių atželia po ramybės periodo. Specifinis šių augalų požymis – pakitę lapai-tūtos, susiformavę taip, kad galėtų sugauti į juos patenkantį grobį (vabzdžius, moliuskus) ir juos suvirškinus pasisavinti maisto medžiagas
Drosera – Saulašarės
2010-05-13
Komentarai išjungti
Iš visų vabzdžiaėdžių augalų man, asmeniškai, saulašarės yra pačios dailiausios. Kas gali prilygti grožiu jų saulėje tviskantiems tarsi deimantais nusagstytiems lapeliams? Ne veltui ir lietuviškas pavadinimas saulašarės – saulės ašaros.
Gaudyklės, spąstai
2010-05-12
Komentarai išjungti
Pagrindinis anatominis bruožas, išskiriantis vabzdžiaėdžius augalus į atskirą grupę, yra jų gaudyklės – pakitę organai (lapai, šaknys, stiebai) ar organų dalys, prisitaikę privilioti norimą grobį, jį sugauti ir suvirškinti. Straipsnyje trumpai apžvelgiami gaudyklių tipai, jų skirstymas, kai kurie anatominiai ir funkciniai ypatumai.
