Apie parodos vabzdžiaėdžių ekspoziciją

Raudondvario dvaro oranžerijoje vykusios parodos „Žali horizontai“ ekspozicijos dalis buvo suskirstyta į keletą ekologinių segmentų, kurių kiekvienas atspindėjo tam tikrą eko-sistemą: tropikų džiungles, dykumas, pelkę… Kiekvienoje šių dalių vyravo tam tikros augalų grupės. Džiunglėse – orchidėjos, tilandsijos, paparčiai; dykumoje – sukulentai; pelkėje – vabzdžiaėdžiai augalai.

Vabzdžiaėdžių augalų augintojams ir mylėtojams turbūt aktualiausia yra pelkė. Nors eksponuoti šiuos augalus pavasarį laikas ir nėra labai tinkamas, nes dauguma jų bunda iš žiemos miego ir ne visada būna pačios geriausios išvaizdos, tačiau eksponatų buvo ne taip jau ir mažai.

Be jokios abejonės vyravo saracėnijos. Turbūt tai pats tinkamiausias augalas auginti dirbtinėmis sąlygomis. Jos ganėtinai atsparios sausesniam kambario orui, lengvai peržiemoje ir šiltesnėje patalpoje (nors yra vidutinių platumų augalai kuriems reikia žiemiško ramybės laikotarpio), gana greitai pabunda iš žiemos miego, nėra labai trapios (kaip, pavyzdžiui, saulašarės).

Parodoje vyravo Sarracenia purpurea ir įvairūs jos hibridai. Tai – dideles, plačias tūtas turintys augalai, galintys maitintis ne tik stambiomis musėmis ar kitais stambesniais vabzdžiais, bet ir „pasmaguriauti“ netyčią į jų gaudykles įkritusia sraige, smulkia varlyte.

Pirmame plane – Sarracenia purpurea (dešinėje) ir S. psitacina, fone – S. purpurea hibridas

Šiek tiek lepesnė yra Sarracenia psittacina, gamtoje natūraliai besimaitinanti dažniausiai skruzdėlėmis. Jos gaudyklių angelės yra išsidėsčiusios šonuose ir ganėtinai mažos, neleidžiančios patekti didesniam vabzdžiui.

Nors turbūt pats populiariausias iš vabzdžiaėdžių – jautrusis musėkautas – parodoje pasirodė kukliai. Lankytojai galėjo pamatyti keletą nesenai iš žiemos miego pabudusių augaliukų, dar nespėjusių sustiprėti ir pradėti medžioti visu stiprumu – tai jie padarys apie vidurvasarį. Todėl natūralu, kad pavasarinėje Žalių horizontų pelkėje nebuvo stiprių ir vešlių musėkautų sąžalynų.

Parodos vabzdžiaėdžių ekspozicijos diplomantė – žydinti Pinguicula moranensis

Tokios pat „požieminės snaudalės“ yra ir saulašarės, kurių dvi rūšys puikavosi pasislėpusios ekspozicijos kiminuose. Tropikinė Drosera binata ir mūsuose labai dažna Drosera rotundifolia.

Kaip bebūtų paradoksalu, bet vabzdžiaėdžių ekspozicijos rungtyje „Gražiausias parodos vabzdžiaėdis“ komisijos nugalėtoju pripažintas toli gražu ne pats pajėgiausias medžiotojas – tuklė (Pinguicula moranensis), kaip tik suspėjusi pražysti parodos atidarymo dienai.

Visa pelkės ekspozicija buvo užpildyta natūraliais kiminais ir samanom.

Jericho rožė – per sausras išdžiūnančių plynių selaginelė

Ir pabaigai norėtųsi parodyti dar vieną pelkės „svečią“, selaginelę – Jerichono rožę. Šis augalas sausromečiu būna susisukęs ir panašus į sauso šieno gniužulą. Bet gavęs vandens ima atgyti ir netrukus išsiskleidžia.

.

.