Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Kad neprailgtų belaukiant – apie ką ši svetainė? Ogi apie labai savitą augalų grupę – vabzdžiaėdžius augalus. Jų rūšis, sandarą, gyvenimo būdą, fiziologiją, auginimą… 

Vabzdžiaėdžiai augalai – tai mokslininkų teoriškai išskirta žiedinių augalų grupė, kuriai priklauso rūšys, sugebančios „pagauti“ gyvūnus, juos suvirškinti ir pasisavinti maisto medžiagas.

Nuo gyvūnų šis mitybos būdas skiriasi tuo, kad vabzdžiaėdžiai augalai pasisavina tik medžiagas, bet ne energiją. Skaityti toliau…

Dar šiek tiek kantrybės…

Augalų labirintai’2009

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir 2009-aisiais, vabzdžiaėdžiai augalai žiūrovams buvo pristatomi naudojant ne paskirų eksponatų sistemą, bet meninę kompoziciją – pelkę.

Turbūt visose panašaus tipo parodose tai – viena mažiausių kompozicijų. Patys augalai yra kompaktiški, nedideli, jų auginamų kambariuose rūšių įvairovė nedidelė.

Ką bekalbėti – juk Lietuvoje turime vos keletą natūraliai augančių jų rūšių: vieną tuklę, keturias saulašarių rūšis (kurių tik viena apskritalapė saulašarė yra plačiai paplitusi, kitos – retos arba labai retos), skendenis, aldrovanda. Ir viskas.

Antrosios labirintų parodos pelkė buvo sumaniai sukomponuota aplink Vilniaus pedagoginio universiteto koridoriaus koloną ant keliasdešimties centimetrų aukščio pakylos (vabzdžiaėdžiai augalai gražiausiai atrodo, kai žiūri į juos šiek tiek iš viršaus).

Kompozicijoje vyravo saracėnijos. Nors šiuos augalus nėra taip lengva auginti dėl jiems būtino vėsaus bet ne šalto ramybės periodo, vis gi saracėnijų gerbėjų atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Saracėnijom nenusileido saulašarės. Buvo ir ąsotenių, žydinčių tuklių.

Bet turbūt gyviausias ir išradingiausias eksponatas – tai lietuviškos pelkės gabalėlis su mūsiškėmis apskritalapėmis saulašarėmis. Tokią kompoziciją nesunkiai gali pasidaryti kiekvienas. Tereikia kiminų kopstą patalpinti plastikiniame skylėtame dubenyje ir padėti po juo padėklą, kuriame būtų nuolat minkšto vandens. Kartais tokiose kompozicijose saulašarių gerokai padaugėja, kai vegetacijos metu ima dygti natūraliai pasisėjusios jų sėklos. Vienintelė problema – šios pelkutės išlaikymas per žiemą. Kambaryje, šildant radiatoriams mūsų saulašarės žiemos neištvertų.

Siūlome pasižiūrėti keletą fotoaparatu užfiksuotų šios parodos fragmentų:

Tikėkimės, kad ir šiemet Augalų labirintų pelkė pradžiugins parodos lankytojus tiek eksponatų gausa, tiek jų įvairove.

Jogaila Mackevičius

a-labirintai2008Jau nuo pirmos Augalų labirintų parodos joje buvo pristatoma atskira vabzdžiaėdžių augalų grupės kompozicija.

Lietuvoje šie augalai nėra plačiai auginami dėl daugumos jų poreikio ramybės periodui, kuris turėtų tęstis |švelnios žiemos“ sąlygomis, kai temperatūra tegali vos vos ir tik kartkartėmis nukristi žemiau nulio. Tropiniai vabzdžiaėdžiai sunkiai pakelia dirbtines sąlygas dėl šviesos stygiaus ir sauso oro butuose žiemos metu.

Nepaisant to, vabzdžiaėdžių augintojų yra, jų ratas nors nesparčiai, bet plečiasi.

Didžiąją daugumą turbūt sudaro jautrieji musėkautai. Tai atraktyvus nedidelis augaliukas, savo aukas gaudantis aktyviomis gaudyklėmis-spąstais. Patekęs į juos vabzdys sudirgina vieną iš trijų jautriųjų plaukelių, esančių kiekvienos gaudyklės dalies viduje. Akimirksniu persiduodantis impulsas įjungia gaudyklės lapelių sąvaroje esantį mechanizmą, ir ši užsiveria.

Geromis sąlygomis auginami musėkautai sukaupia pakankamai maisto medžiagų ir pražysta. Tai ne toks dažnas, bet įdomus įvykis dirbtinėmis sąlygomis auginamo augalo gyvenime.

a-labirintai2008-1

Pirmojoje Augalų labirintų parodoje lankytojai galėjo pamatyti ir žydintį musėkautą, žaliam kiminų fone tradiciškai lydimą saulašarių bei saracėnijų. Taip pat buvo eksponuojami ir kiti vabzdžiaėdžių grupei priklausantys augalai.

.

Jogaila Mackevičius

Euridikės Mukans nuotraukos