Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai – Carnivorous plants

Du tūkstančiai aštuonioliktieji pralėkė taip pat greitai, kaip ir prieš tai buvę metai. Ant slenksčio devynioliktieji, o su jais – ir nauja virtuali paroda. 

Kaip visada, Musėkautas.lt labai laukia jūsų nuotraukų ir piešinių tema „Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka“. Kaip stengėmės daryt ankstesniais metais, taip ir ateinančiais bandysime organizuoti balsavimą forume „Akivaras“. Ir trijų daugiausiai balsų surinkusių nuotraukų autoriai gaus dovanų dovanų knygą C.A. Weber, 2016: Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis

Nuotraukas ir nuskenuotus piešinius prašome siųsti elektroniniu paštu administratorius@musekautas.lt.

Nekantriai lauksime jūsų įspūdžių!

Musėkautas.lt

Atrodo, kuo toliau, tuo labiau stinga laiko. Ir jei kur nors išsiruoši, tai iš paskutiniųjų stengiesi aplėkti ir apžiūrėti kuo daugiau. Ne išimtis ir ši kelionė, kuri pradžioje planuota buvo visai kitaip. Pirmiausia maršruto stotele numatytas Čepkelių raistas, toliau Skroblaus pažintinis takas su Bakanauskų pelkute, galiausiai 1 kilometro ilgio  Ilgabalės pažintinis takas.

Tačiau derinant dienotvarkę ir maršrutus, atsirado įvairiausių forse majaure. Pirmiausia kilo klausimas, ar bus galima privažiuoti prie Čepkelių. Kelionės grupėje buvo vaikų, tad eiti nuo Marcinkonių lankytojų centro gautųsi kiek toloka. Deja, savaitę prieš žygi prasidėjo polydis ir keliai tapo lengvaisiais automobiliais nepravažiuojami. Paaiškėjo ir kad Merkinėje esantis Ilgabalės pažintinis takas vargu ar būtų spėtas aplankyti.

Tad maršrutas pasikoregavo, iškrito Ilgabalė, Čepkeliai, liko Skroblas, atsirado Laumių dauba ties Puvočiais ir trumpasis Zackagirio (Dziackagirio) pažintinio tako maršrutas, kuriame yra Meškos šiknos pelkė. Skaityti toliau…

Pačioje metų pradžioje, artėjant Pasaulinei pelkių dienai, sugalvojau sau metų iššūkį – kas mėnesį aplankyti bent po vieną pelkę. Atrodo, nesunku, tačiau tiksliai ir nepriekaištingai šio plano įvykdyti nepavyko. Nors bendras aplankytų pelkių skaičius viršijo 12, tačiau sausio ir rugsėjo mėnesiai buvo „sausi“. Pradžioje nespėjau įsivažiuoti, o rugsėjis ir spalis buvo tokie  užimti, kad jokiai pelkei laiko beveik ir nebeliko. 

Skaityti toliau…

Metai į pabaigą. Ir jų pradžioje susikurtas iššūkis kas mėnesį aplankyti po pelkę baigtas įgyvendinti. Beveik pavyko, nors kiek „skylėtai“. Pirmiausia, nespėjau sausio mėnesį į jokią šlapynę įbrist. O kiek atsipalaidavus vasaros metu, labai susikaupė rudeninių darbų, todėl spalio mėnesį tiesiog nebuvo laiko. Tačiau bendras per metus aplankytų pelkių skaičius dėl to tikrai nesumažėjo. 

Turbūt paskutinioji 2018-ųjų pelkė – Šeškučių. Nedidelė, vos 27 hektarų ploto pelkutė iškart už Vilniaus ribos.  Tai – sudėtingas aukštapelkės, žemapelkės, ežerų, nendrynų kompleksas. Kadaise ši pelkė turbūt buvo ketvirtasis ežeras, sujungtas į ledynų suformuotų ežerų grandinę Neries upės baseine (Tapelių, Juodžio, Balžio). Ilgainiui pelkėjimo procesai padarė savo, ir ežeras tapo pelkėtu paukščių ir kitų vandens gyvūnų bei augalų rojumi. 

Skaityti toliau…

Šeškučių pelkė prie Vilniaus miesto, 2018 m. gruodžio 12 dienos nuotraukos.

Skaityti toliau…

Neries regioninio parko direkcija parko lankytojams nuolatos siūlo daug puikių renginių. Tai ir žygiai, ir įvairios ekskursijos. Norintys turiningai praleisti laiką gamtoje tikrai turi iš ko pasirinkti.

Viena tokių dienų gamtoje buvo balandžio septintąją. Jau trečius metus Neries regioninio parko direkcija organizuoja netoli Šilėnų esančios taip vadinamos orchidėjų pelkės tvarkymo talką. Šiemet visi dalyvavę talkoje tradiciškai galėjo sudalyvauti 6 kilometrus besitęsiančioje ekskursijoje Šilėnų pažintiniu taku. Nenorintys prieš talką nuvarginti kojų galėjo rinktis alternatyvą – inkilų dirbtuves. Neilgai pasvarstęs, nutariau sudalyvauti pastarosiose. Juolab, kad inkilų dirbtuvėse buvo planuojama gaminti ne tik inkilus varnėnams, zylėms, kitiems paukščiams, bet ir šikšnosparniams. Skaityti toliau…

Taip jau istoriškai susiklostė, kad Ramsaro konvencija buvo pasirašyta tada, kai Šiaurės pusrutulyje karaliauja žiema. Būtent vasario antrąją ir pradėta prieš 40 metų švęsti Pasaulinė pelkių diena. Gal mums būtų daug įdomiau, jei tokia diena būtų vidurvasarį. Tada visos pelkės tiesiog alsuoja gyvybe. Deja, tenka taikytis prie kitokios susidariusios situacijos.

Pasaulinės pelkių dienos proga įvairios bendruomenės dažniausiai organizuoja žygius į artimiausias pelkes, tuo stengiantis atkreipti dėmesį į šių ekosistemų svarbą bei išsaugojimo aktualumą. Gyvenantiems Vilniuje, be abejonės patogiausia yra Varnikų botaninio draustinio pelkė. Joje įrengtas patogus lentomis klotas pažintinis takas, kuriuo po pelkę patogiai galima vaikščioti bet kuriuo metų laiku. Skaityti toliau…