Dauguma augalų turi tobulus žiedus, sudarytus iš moteriškos ir vyriškos dalių. Šios dalys išsidėsto šalia viena kitos,  bet yra fiziškai atskirtos ir veikia atskirai. Priešingai nei dauguma dvilyčių žiedų, trigeriniai augalai Stylidium turi moterišką ir vyrišką žiedo dalis sujungtas kartu. Nepaisant to, gaminamos skirtingos moteriškos ir vyriškos ląstelės, kurioms susijungus, formuojasi sėklos. Taigi, vyriškos ir moteriškos žiedo dalys čia susijungia tam, kad atliktų tam tikras funkcijas, būdingas tik trigerinių augalų žiedams.

Sveiko žolinio trigerinio augalo (angl. Grass Triggerplant) pavyzdys, aukštis apie 50 cm

Daugelyje kitų augalų vyriškas kuokelis turi stiebelį, o moteriška piestelė – liemenėlį. Abi šios dalys leidžia atsidurti tinkamose vietose apsidulkinimui svarbioms žiedo dalims: vyriškai dulkinei, kurioje subręsta žiedadulkės, ir moteriškai – purkai, ant kurios patenka žiedadulkės. Paprastai žiedadulkės kuokelio kotelio dėka nuo dulkinės patenka ant apdulkintojo (dažniausiai tai būna vabzdys) ir jo yra pernešami ant purkos. Žiedadulkės, gavusios iš purkos vandens išbrinksta ir sudygsta. Pradeda augti dulkiadaigis, kuris praaugęs piestelės liemenėlį atsiduria mezginėje, kur apvaisinama kiaušialąstė. Šio apvaisinimo pasekmėje užsimezga embrionas, augantis sėklos viduje. Aplink embrioną kaupiasi maisto medžiagos, susiformuoja endospermas.  Taip prasideda nauja karta.

Vyriškų ir moteriškų dalių susijungimas – vienas iš išskirtinių trigerinių augalų bruožų, apsprendžiančių jų apsidulkinimo biologijos keistumą. Suprantama, kad trigeriniai augalai turi trigerį, kurio botaninis pavadinimas yra kolona.  Kolona susidaro susijungus kuokelių koteliams ir piestelės liemenėliui, ir atsiranda susiformavus žiedui. Daugeliui augalų yra privalumas, jei jų žiedai apdulkinami ne savo pačių žiedadulkėmis. Tada atsiranda didesnė tikimybė naujiems genų deriniams, kas gali užtikrinti didesnį kintamumą, o su juo ir gebėjimą išgyventi ir prisitaikyti įvairesnėms sąlygoms. Būtent todėl dulkinės ir purka būna aktyvūs skirtingais žiedo žydėjimo etapais. Žiedadulkės aktyviausiai byra iki tol, kol purka tampa drėgna ir  jautri. Tai užtikrina skirtingų individų kryžminį apsidulkinimą ir efektyvesnius genų mainus, lemiančius didesnį palikuonių gyvybingumą.

Augalai elgiasi kaip gyvūnai

Dažniausiai turint omeny augalus, galvojama, kad jie gana paprasti ir statiški, būnantys vienoje vietoje, nesugebantys atlikti sudėtingų judesių, neturintys sudėtingesnių organų ir jų sistemų (tokių kaip nervinė sistema). Skamba gana nuobodžiai. Trigerinių augalų pavyzdys parodo, kad tokios nuostatos ne visada teisingos. Yra augalų, sugebančių atlikti sudėtingus lapų judesius paros bėgyje, pavyzdžiui, daugelis pupinių šeimos augalų ryte pakelia savo lapus, o vakare juos nuleidžia. Kartais šis lapų judesys atliekamas labai greitai – tuo pasižymi jautrūs augalai Mimosa ir Neptunia gentyse. Kitas pupinių šeimos atstovas Desmodium gyrans šiltą dieną sukasi nuolat, o kai kurių augalų elektriniai impulsai labai panašūs į gyvūnų nervų sistemos impulsus.

Šie elektriniai signalai keičia membranų poliariškumą – skirtumą tarp krūvių skirtingose membranos pusėse. Potencialų skirtumas gali keistis labai greitai, o jo pasikeitimas perduoti informaciją  panašiai kaip žmogaus nervais. Specifinės šio proceso detalės augaluose ir gyvūnuose skiriasi, tačiau pats principas yra toks pats.

Trigerinių augalų judesiai neabejotinai susiję su tokiais elektriniais signalais, kaip ir jautriojo musėkauto (Dionaea muscipula) ar mažiau žinomos jo giminaitės pūslėtosios aldrūnės (Aldrovanda vesiculosa) gaudyklių užsivėrimas.

Rausvažiedžio fonatninio trigerinio augalo (angl. Pink Fountain Triggerplant) žiedas iš šono. Žiedo kolona po judesio matoma kaip raudonai-rausvos juostinės struktūros. Žiedai 5 mm pločio.

Vientisas struktūras, kuriose susijungusios vyriškos ir moteriškos žiedo dalys, turi ir kiti augalai, nors tai nėra dažnas atvejis. Hibiscus genties augalų žieduose, pavyzdžiui, yra kuokelių žiedas, kurio koteliai suaugę. Nors su piestelės liemenėliu jie nesusijungę, bet yra labai arti jo, todėl galima pamanyti, kad tai vienas darinys. Lyginant su kitų augalų, kurių vyriškos ir moteriškos žiedų dalys suaugusios, trigerinių augalų kolona veikia neįprastai – ji gali judėti, ir tai gali daryti ne vieną kartą. Trigerinių augalų kolona turi judėti todėl, kad galėtų trinktelti savo apdulkintojams.  Ji žinoma kaip judrus organas dėl šios savo savybės.

Žolinio trigerinio augalo (Grass Triggerplant, S. graminifolium) žiedai iš priekio. Apatiniajame žiede kolona po judesio. Viršutinieji žiedai pasiruošę laukia vabzdžio. Atkreipkite dėmesį į spindulius primenančius šerelius kolonos viršuje. Žiedo plotis apie 10 mm.

Kolona gali judėti seismonastijos principu, t.y. jos judesys nepriklauso nuo dirgiklio ir jo krypties. Nesvarbu, kas sujudina žiedą, ar vabzdys, nutūpęs atsigerti, ar vaikas, judinantis žiedą žolės šapeliu. Trigeris visada pajudės ta pačia kryptimi, apspręsta žiedo sandaros. Kiti augalai taip pat turi seismonastijas. Turbūt geriausiai žinomi pupinių šeimos judrūs augalai. Mimosa pudica suglaudžia savo lapelius, kai ją kas nors paliečia. Kitas judrus augalas, turintis panašių sugebėjimų, priklauso Neptunia genčiai ir aptinkamas Australijoje ir kituose šiltuose kraštuose.

Šiltą ir saulėtą dieną visas seismonastinis judesys trunka šimtąsias sekundės dalis, kiek ilgiau – apsiniaukusią ir vėsią dieną. Vieną akimirką kolona atsilenkusi atgal ir pasislėpusi tarp žiedlapių, kitą – vabzdžio galva ir nugara jau padengtos žiedadulkių sluoksniu. Žiedai sudaryti taip, kad paskleistų žiedadulkes tam tikroje vietoje, ir būtent nuo šios vietos kitas tos pačios rūšies žiedas tas žiedadulkes surenka. Tam, kad atlikti šį veiksmą, trigeriniai augalai turi specialią kolonos zoną su aktyviomis, dirgliomis ląstelėmis, kurių aprašymą rasite vėliau. Panašus, tik kiek primityvesnis mechanizmas aptiktas pas levenhokijas (jis aptariamas 4 knygos skyriuje). Įdomu, kad trys trigerinių augalų rūšys prarado šį gebėjimą kartu su judesiu išnykus ir atitinkamiems kolonos dariniams. Tai – S. insensitivum,  S. beaugleholei ir S. inundatum.

Kolonos atsilenkimo schema (bend – linkis, pollen – žiedadulkės)

Fiziologija ir anatomija

Padidintas S. fimbriatum Augančio šiaurinėje vakarų Australijos dalyje) kolonos vaizdas. Kolonos viršūnė, kurioje yra žiedadulkės, nuotraukos apačioje. Ši kolona buvo atskirta nuo žiedo, kai atsitiesė ir pasiruošė judesiui. Kolonos ilgis apie 5 mm

Apie Stylidium trigerinį mechanizmą buvo paskelbta keletas labai įdomių tyrimų rezultatų. Vakarų mokslininkai pirmą kartą paminėjo šį fenomeną apie 1785 metus, maždaug prieš šimtmetį iki pasirodant šiems rezultatams. Trigerio veikimo mechanizmo tyrimai prasidėjo pirmoje devynioliktojo amžiaus pusėje. Juos atliko prancūzų botanikas Charles Morren, 1838 metais paskelbdamas veikalą Recherches sur le Mouvement et l’Anatomie du column du Stylidium graminifolium, kuriame tyrimų objektas buvo Stylidium graminifoliuam (angl. Grass Triggerplant), aptinkamas augantis visoje vidutinio klimato rytų Australijoje. Morren savo darbe analizuoja augalų judesius, ypač susijusius su dauginimosi funkcija, ir aptaria kartu dirbusius žinomus botanikus  Lindley ir Robert Brown. Pasak Morren, Stylidium judrumas/dirglumas buvo pirmą kartą aprašytas 1785 metais. Jis pateikia pirmuosius kolonos preparatų piešinius ir išsamų jos veiksmų aprašymą. Taip pat jis aptaria kartu su anksčiau minėtais mokslininkais gautų rezultatų duomenis. Pavyzdžiui, kad kolona gali judėti ne tik ore, bet ir panardinta į vandenį ar alkoholį.

Rica Ericson savo knygoje „Triggerplants” 1958 metais analizuoja tokį reiškinį, kaip kolonos judesio sulėtėjimas sumažėjus temparatūrai, bei tai, kad tyrinėti trigerinius augalus laboratorijos sąlygomis ir ganėtinai sunku. Vėsios temperatūros ir silpnesnis apšvietimas gali padaryti augalus vangesniais ar net gi nejautriais. Paskutiniuosius darbus apie trigerinį mechanizmą atliko dr. Gary Findlay iš Flinderio universiteto pietų Australijoje kartu su žmona dr. Nele Findlay ir  jos bendradarbiu dr. C. K. Pallaghy. Jie nustatė, kad trigerio judesiui atlikti būtina suteikti kolonai energijos. Kitais žodžiais tariant, trigeris trigeriniuose augaluose veikia kaip žmogus, ketinantis šauti iš lanko. Tam, kad iššautų, žmogus turi atlikti darbą – įtemti lanko timpą. Tai padarius, strėlę jau galima šauti,  ji panaudos energiją, sukauptą lanko medienoje ir timpoje. Kai timpa paleidžiama, jos ir lanko įtampos energija perduodama strėlei ir nustumia ją oru.

Trigeriniai augalai atlieka tą patį veiksmą. Gyvi organizmai naudoja junginį, vadinamą adenozin trifosfatu (ATP), kuris taip pat įeina ir į DNR, sudarančios mūsų chromosomas, sudėtį. Rankos raumenys, įtempiantys lanką, naudoja ATP energiją šiam veiksmui atlikti. Tuo pačiu būdu trigeriniai augalai naudoja ATP energiją, kad kolona trinkteltų vabzdžiui apdulkintojui. Tai buvo pademonstruota patalpinant augalus į nekenksmingą azoto dujų atmosferą, kurioje nei augalai, nei gyvūnai negali susintetinti ATP. Atmosferos deguonis yra naudojamas tam, kad pasisavinti maiste esančią energija. Gryno azoto atmosferoje tai neįmanoma.

Kai trigeriniai augalai buvo patalpinti tokioje atmosferoje, anksčiau „užtaisytos” kolonos „iššovė”. Tai parodo, kad kolona buvo apsirūpinusi energija iš anksto, ir kad pačiam trigerio judesiui atlikti deguonis nereikalingas. Tačiau „iššovusios” kolonos užstingdavo įvairiose atsistatančio judesio stadijose. O tai parodo, kad be deguonies jos negalėjo gauti pakankamai ATP. Šiuo atveju kolonos atsilenkimas yra tarsi lanko įtempimas, kuriam naudojama ATP energija. Pastatytai į pasiruošimo poziciją kolonai, energijos nereikia. Taip pat, kaip ir įtemptam lankui iššauti. Reikia tik signalo iš smegenų, kad pirštai paleistų timpą. Analogiškai, reikia tik signalo iš jautrios zonos į kolonos pamatą, kad ši pajudėtų ir trinkteltų vabzdžiui per galvą.

Lygiai taip pat, kaip lanke energija patalpinama tamprioje medžiagoje, taip ir ATP energija patalpinama kolonos linkyje tol, kol nebus išlaisvinta dirgiklio. Deja, dirgiklio pajutimo zona kol kas mokslininkams nėra visiškai žinoma. Tai gali būti susiję su lūpos palietimu ir yra netiesioginis dirgiklis, dirginantis jautrią zoną kolonoje ar netoliese jos. Ląstelių sienelės, kurios mūsų pavyzdyje atitinka lanko medinę dalį, yra standžios ir sugeba kaupti energiją kol yra susitraukusios. Atrodytų, lyg kolonoje, o ypač jos linkyje, yra daugybė spyruoklių. Signalas keliauja kaip stimulas nuo tos vietos, kur jis pajaučiamas, iki tos kolonos dalies, kuri reaguoja judesiu, ir yra elektrinės prigimties. Augalai gali generuoti elektrinius impulsus, sklindančius dideliu atstumu, panašiai kaip ir žmogaus nervų ląstelės. Pavyzdžiui, jautrusis musėkautas naudoja elektrinius impulsus, sklindančius nuo jautriųjų plaukelių, esančių vidinėje gaudyklės dalyje, viršūnės iki gaudyklės dalių susijungimo vietos. Daugelis augalų judina savo dalis seismonastijos pagrindu (pavyzdžiui, pupinių šeimos augalai staigiai suglaudžia lapus prisilietimo atveju, o lėtai – kintant apšvietimui), ir daro tai naudodami struktūrą, vadinamą pulvinus (dgs. pulvini), esančią  netoli lapo pagrindo ar lapo lakšto. Pulvinus perneša kalio chlorido druską iš ląstelių, esančių viename gale, į kitą galą. Vanduo seka paskui druskos jonus į arba iš vakuolės. Praradusios druskas ir vandenį, vakuolės sumažėja, o ląstelės subliukšta. Ir atvirkščiai, padaugėjus druskų ir vandens, ląsteles vakuolės išpučia. Kai priešingi procesai vyksta skirtingose pulvinus pusėse, atsiranda išlinkimas.

Skersinis kolonos pamato pjuvis, parodantis ląstelių matmenų pasikeitimus, lemiančius kolonos judėjimą. A – pradinė padėtis, vienoje pusėje ląstelės apvalios ir išsipūtusios, kitoje – plokščios; B – iškarto po ‘trinktelėjimo”, visos ląstelės sąlyginai plokščios. Greitai situacija pasikeičia priešingai – C. Atsitiesia kolona palaipsniui (pažymėta keliomis rodyklėmis)

Tuo pačiu principu paremtas ir mūsų rankos judėjimas – dvigalvis ir trigalvis raumuo yra priešingose pusėse viršutinėje rankos dalyje. Kai vienas jų būna trumpas ir storas, kitas – ilgas ir plonas, ir atvirkščiai. Priklausomai nuo to, kuris raumuo susitraukęs, o kuris atsipalaidavęs, ranka būna sulenkta arba ištiesta. Taip pat termostatuose veikia ir dviejų metalų plokštelės. Skirtingi metalai skirtingai reaguoja į temperatūros pokyčius. Kai mažėjant temperatūrai ši plokštelė keičia savo padėti, įjungiamas šildymas.

Findlay et al. atrado, kad trigeriniai augalai kolonos judinimui naudoja tos pačios rūšies mechanizmą, kaip ir pupiniai, jie taip pat perkelia kalio chloridą, kuris įtakoja vandens judėjimą iš vienų ląstelių į kitas. Taigi, šis trigerinių augalų kolonus išlinkimo ir atsitiesimo mechanizmas nėra unikalus. Žmonės šį mechanizmą sėkmingai panaudojo išrasdami lanką ir termostatą.

Stulbinantis tikslumas

Apdulkintojas čia pavaizduotas kaip žiedmusė, kurią kolona apibarsto žiedadulkėmis. Paprastumo dėlei čia nėra pavaizduota jokia konkreti rūšis, o žiedmusė atrodo gerokai mažesnė, nei gamtoje pasitaiko. Atkreipkite dėmesį į gelsvą dėmę – žiedadulkes, preciziškai pritvirtintas ant žiedmusės nugaros. Skirtingi augalai gali pritvirtinti žiedadulkes skirtingose to peites apdulkintojo kūno vietose.

Naudodamiesi savo kolonomis, trigeriniai augalai yra labai tikslūs. Jeigu pastebėjote, daugelio augalų žiedadulkės yra išbarstomos atsitiktinai ant įvairių apdulkintojų kūno dalių, ir atrodytų, kad apsidulkinimas yra labai padrikas procesas. Kai kurie augalai apibarsto vabzdžio galvą žiedadulkėmis, tikėdamiesi, kad bent viena jų pasieks kito tos pačios rūšies augalo žiedą. Kitais atvejais, augalas yra susijęs tik su konkrečiais apdulkintojais, kas užtikrina, kad nebus sukurti įvairūs hibridai, o augalas neeikvos energijos ir žiedadulkių veltui. Kai kurios sistemos yra tokios specifinės, kad atrodo kaip simbiontinės. Pavyzdžiui, figmedžių apdulkinimas yra susijęs su tam tikromis vapsvų rūšimis, kurios yra prisitaikiusios apdulkinti tik vienos rūšies figmedžius. Be šių figmedžių vapsvos negali veistis, todėl ši simbiozė yra abipusiai naudinga.

Kita vertus, trigeriniai augalai gali būti apdulkinti keleto vabzdžių rūšių, o tas pats vabzdys lankyti kelių rūšių, kurios dažnai auga tose pačiose augimvietėse arti viena kitos, žiedus. Daugybėje vietų vakarų Australijoje vienu metu žydi trys – keturios trigerinių augalų rūšys, o metų bėgyje jų būna kelios dešimtys. Dažniausiai trigerinių augalų žiedus lanko bitės ir musės, o ypač žiedmusės. Kaip tokiu atveju išlikti trigeriniams augalams ir išvengti susikryžminimo? Kaip išvengti, kad vienos rūšies augalo žiedadulkės nepatektu ant kitos rūšies augalo purkos? Atsakymo reikia ieškoti kolonoje ir jos padėtyje. Armbruster et al. įrodė, kad tas pats vabzdys gali apdulkinti daugiau nei vieną trigerinio augalo rūšį, ir tas pats vabzdys gali vienu metu sėkmingai pernešti kelių skirtingų rūšių žiedadulkes.  Tai įmanoma, nes trigeriniai augalai visada palieka žiedadulkių sankaupą toje pačioje vabzdžio kūno vietoje – kiekvienos rūšies kolonos ilgis ir padėtis yra unikali. Tai reiškia, kad keletas rūšių gali dalintis tuo pačiu apdulkintoju. Žiedadulkių sankaupos yra tokios mažos, kad net kelios rūšys, naudojančios tą pačią vabzdžio kūno dalį, gali sėkmingai paskleisti ant jos žiedadulkes nepersidengdamos viena su kita. Vabzdys gali turėti vieną žiedadulkių potėpį nuo rausvai žydinčio augalo ant galvos, ir du potėpius nuo baltai žydinčių skirtingų rūšių ant nugaros.

Gamtininkai mėgėjai

Gamtininkai mėgėjai, susidomėję trigeriniais augalais, gali atlikti nemažai naudingų tyrimų savo malonumui. Pavyzdžiui, pritvirtinus prie kolonos plonytę vielutę, matlankiu išmatuoti keleto rūšių kolonos atlinkimo kampą. Ar apdulkintojo rūšis susijusi su šiuo kampu? Ar didesni apdulkintojai lanko rūšis, kurių kolonos mažiau atlinksta? Temperatūros ir apšviestumo įtaka kolonos „trinktelėjimui” ir grįžimui į pradinę padėti taip pat galėtų būti įvertinta skirtingose rūšyse bei pradedant nuo Rica Ericson knygoje pateikiamos informacijos. Tyrimų patogumui galima būtų naudoti vazonuose augančius augalus. Sudirginus augalą stebėti jo kolonos atsistatymą: ar jis vyksta nuosekliu judesiu, ar trukčioja? Tai galima pakartoti su kitu žiedu, išnešus į vėsesnes sąlygas. Koks efektas pasireiškia priklausomai nuo temperatūros (ar apšvietimo). Galima stebėti ir tą patį žiedą kelis kartus.

Tokie eksperimentai gali būti labai išplėsti, įvertinant vis daugiau faktorių. Ar kolona juda, jei pašalinta piestelės purka? Kas atsitinka sėkloms, jei pašalinami lipnūs plaukeliai, augantys po žiedu? Ar „trinktelėjimas” gali vykti po tokio paties laiko intervalo, ar ilgėja atsistatymų trukmė?

Viena sritis, kur mėgėjai gali tikrai pasitarnauti mokslui – apdulkintojų identifikavimas. Akivaizdžiai apdulkinimas yra žavus trigerinių augalų gyvenimo reiškinys, bet daugelio rūšių nėra iki galo aišku, kurie vabzdžiai yra tikrieji apdulkintojai, o kurie tik geria nektarą, nejudindami kolonos ir nepernešdami žiedadulkių. Specifinių apdulkintojų sąrašas galėtų net gi skirtis, priklausomai nuo to, kurioje vietoje augalai auga. Ši informacija galėtų būti realiai naudojama mokslininkų, pavyzdžiui, stengiantis išsaugoti nykstančias rūšis ir padidinti trigerinių augalų populiacijų gausą. Stebėkite, kas lanko žiedus. Gali būti vabzdžių, kurie sudirgina koloną, bet neperneša žiedadulkių. Tikrieji apdulkintojai turi pernešti žiedadulkes nuo vieno augalo ant kito. Jei kolona nepataiko į vabzdį, ar pritvirtina žiedadulkes tokioje vietoje, kur jų negalės pasiekti piestelės purka, toks vabzdys nėra apdulkintojas. Galimai yra specifiniai kiekvienos rūšies apdulkintojai, ir jūs galėtumėte padėti juos nustatyti. Stebėkite vieną trigerinį augalą saulėtą šiltą dieną, kai jį lanko įvairūs vabzdžiai. Stenkitės užfiksuoti, kokie vabzdžiai ir kokiu dažnumu lanko šį augalą. Daugelio trigerinių augalų apdulkintojai yra musės ir žiedmusės. Pasistenkite pagauti jas ir pasižiūrėti, kokioje vietoje pritvirtintos žiedadulkės. Galima potencialiai įtariamus apdulkintojus apibarstyti nekenksmingais spalvotais milteliais, o po to stebėti, kurioje vietoje miltelių mažiau – šioje vietoje vabzdžiui „trinkteli” piestelės purka.

Ateities mokslas

Tam, kad detaliai išsiaiškinti trigerinių augalų kolonos judėjimo mechanizmą, reikia atlikti daugiau tyrimų. Kituose augaluose dabar yra žinomi specifiniai baltymai, vadinami vandens kanalais, kurie leidžia vandeniui greitai judėti į ląsteles ir iš jų. Tokie kanalai reikalingi greitam didelio vandens kiekio pernešimui. Turint omeny mūsų žinias apie tai, kaip veikia kolona, labai tikėtina didelė tokių kanalų reikšmė druskų ir vandens pernešimui tarp priešingose pusėse esančių ląstelių. Vandens judėjimas yra visų gyvų organizmų biologijos dalis, tačiau trigerinių augalų kolonoje tai – ekstremalus atvejis. Prisimenant tai, kad kolona išlinksta vienoje pusėje ląstelėms greitai praradus vandenį ir tapus mažesnėmis. Tas vanduo lėtai paimamas ląstelių kitoje kolonos pamato pusėje, o po to vėl sugrįžta į ląsteles, kuriose buvo. Abejotina, ar paprastas vandens tekėjimas pro ląstelės fosfolipidinę membraną galėtų užtikrinti tokį greitą efektą. „Santykinai” – tai žodis, kurį šiuo atveju reikia turėti omeny. Trigerinių augalų kolona yra gerokai plonesnė už degtuką, tačiau turint minty atskirų ląstelių dydžius, vandens kiekiai, kurie turi pratekėti iš vienos vietos į kitą yra santykinai milžiniški.

Labai tikėtina, kad vandens kanalai dalyvauja šiame procese, tačiau jų vaidmenį dar reikia nuosekliai ištirti. Mokslininkai pirmiausia turėtų nustatyti, ar tokie kanalai kolonos linkyje iš tikrųjų yra. Tolimesnės tyrimų kryptys – kanalų vaidmuo kolonos „trinktelėjimui” ir atsistatymui, ar jiems abiem. Įdomu būtų sužinoti, ar kanalai yra ir pas tuos augalus, kurie prarado gebėjimą judinti koloną.

Douglas Darnowski
Pirmasis knygos „Triggerplants“ skyrius (ISBN 978-1877058035)
Vertė J. Mackevičius