Vos praėjus parodos lankytojus pasitinkančią bonsų kompoziciją, koridoriaus gale iš tamsos išnyra pelkė. Keistoka ji šiemet, kitokia nei anksčiau…
Viskas sukomponuota kaskadų stiliumi, tarsi keletas kalnų terasų – užmirkusių, užpelkėjusių, su nedideliais vandens telkinukais.
Atskleiskim šiek tiek techninių šios kompozicijos detalių – kaip gi buvo sukurta pelkinė ekspozicija? Konstrukcija tikrai nesudėtinga. Pradžioje keliais aukštais sustatomi paprasti Vilniaus pedagoginio universiteto auditorijų stalai, toliau jie pastatomi viena eile. Dar keletas nelygumų iš suolų, staliukų, kėdžių – štai ir visas karkasas. Jis uždengiamas juoda agroplėvele.
Tada pradedami komponuoti augalai.
Tokiai kompozicijai sukurti reikia nemažai intarpų, fono augalų. Tai – paparčiai, viksvuolės, seni rąstai …
Fono ir kompozicinių augalų vis daugėja… keliose vietose atsiranda nedideli vandens telkinukai – miniatiūriniai ežerėliai su vandens jacintais ir salvinijomis. Tai – paprasčiausia juoda plėvele iškloti negilūs dubenėliai.
Sustačius visus kompozicijos augalus, tušti tarpai užpildomi kiminais.
Sukabinami svyrantys vabzdžiaėdžiai augalai – ąsoteniai.
Štai ir visas šiųmetinis „Augalų labirintų” pelkėjimo procesas. Kadangi pati kompozicija įrengta koridorių sandūroje, kur vėjai ir skersvėjai ošia, o žingeidūs lankytojai kelia oro bangas, visos parodos metu pelkė buvo rūpestingai prižiūrima – periodiškai purškiama, taip saugant eksponatus nuo perdžiūvimo.
Kadangi šiemet pelkė buvo lankytojams pristatyta daugiau kaip estetinė, o ne pažintinė kompozicija, etikečių joje nebuvo. Tačiau besidomintys vabzdžiaėdžiais nesunkiai atpažino jų rūšis, kitiems apie eksponatus, jų auginimą ir priežiūrą nepailstamai pasakojo parodos dalyviai, budintys prie ekspozicijos. O tie, kuriuos vabzdžiaėdžiai sudomino labiausiai, dovanų gavo po mažą Morano tuklę.
Kiek vabzdžiaėdžių augalų buvo pelkėje, kokių rūšių, genčių atstovai buvo eksponuojami, kas tapo nugalėtoju – apie tai jau rytoj, kitame straipsnyje.
Jogaila Mackevičius
