.

The type of Drosera indica, part of the the Paul Hermann Herbarium from the 1670s. Linnaeus used this drawing to define Drosera indica.

Drosera indica, dalis Paul Hermann herbaro, 1670. Linėjus naudojo šį piešinį aprašydamas indijinę saulašarę Drosera indica.

Indijinės saulašarės grupėje (angl. Drosera indica complex) yra mažiausiai 11 rūšių. Aštuonios jų endeminės  Kimberley regionui vakarinėje Australijoje ir šalia esančioje Šiaurinėje teritorijoje. Kitos rūšys paplitusios Senojo pasaulio tropikuose.

Russell Barrett 2013 publikacijoje laikraštyje ir Allen Lowrie savo knygoje „Magnum Opus“ nurodo, kad indijinės saulašarės grupėje mes turime 11, o ne 2 saulašarių rūšis. To priežastis – oficialios sistematikos taisyklės ir tai, kad nustatantys taisykles sistematikai dirba Europoje. Veikiausiai europiečiai sistematikai nėra niekada matę indijinės saulašarės komplekso rūšių gamtoje. Jie dieną iš dienos tyrinėja krūvas herbaro pavyzdžių, aprašinėdami tai, ką pastebėjo ant negyvų išdžiovintų augalų. Kai kurie herbaro pavyzdžiai yra senesni nei 100 metų, gana prastos būklės po to, kai juose esantys pavyzdžiai atkeliavo per pusę planetos. Turėtų būti sudėtinga nustatyti ypatumus bei skirtumus. Be to, juos gali suklaidinti dvi skirtingos rūšys, augančios tame pačiame regione ir per klaidą pakliuvusios ant to paties herbaro lakšto.

Detail of K000659128 showing Drosera indica from Kalutara, Sri Lanka, collected by James Macrae, likely 1827-1830 (bio). Notice these specimens have petioles while the Paul Hermann drawing above has the trapping tentacles all the way to the base of the leaves. Image © Board of Trustees of the Royal Botanic Gardens, Kew.

K000659128 dalis su Drosera indica iš Kalutara, Šri Lanka, surinkta James Macrae, 1827-1830. Pastaba: šie pavyzdžiai turi lapkočius, o Paul Hermann piešinyje viršuje matomi jautrieji plaukeliai per visą lapą. © Board of Trustees of the Royal Botanic Gardens, Kew.

Rūšis, pavadinta Drosera indica, buvo aprašyta Linėjaus 1753 metais, remiantis augalo, surinkto Šri Lankoje piešiniu. Kew herbaras turi Drosera indica augalų, augusių Šri Lankoje, Indijos pusiasalyje  ir Mianmare (iki 1989 metų Birma) herbaro ant vieno lakšto nuotrauką. Pavyzdys K000659128 iš Šri Lankos yra viršuje.

Pavadinimas Drosera finlaysoniana pirmą kartą į herbaro pavyzdžius iš Vietnamo pridėjo  Wallich (1828, #3752). Arnott (1836) įteisino pavadinimą ir minimaliai aprašė rūšį. Wallich herbaro lakštai dabar saugomi Kew – viršutinis pavyzdys K000217501 yra Drosera finlaysoniana, bet apatinis gali būti visai kita rūšis.

 

Diels (1906) drawing of "Drosera indica". Image reproduced from the Digital Library of the Royal Botanical Garden of Madrid (CSIC), Droseraceae p. 78.

Diels (1906) piešinys Drosera indica. Piešinys iš skaitmeninės Madrido Karališkojo botanikos sodo bibliotekos (CSIC), Droseraceae p. 78.

Drosera serpens buvo aprašyta Planchon (1848), remiantis herbaro pavyzdžiu iš Šiaurinės teritorijos Australijoje. Planchon taip pat išplėtė  Drosera indica aprašyma, bet pasak jo, Drosera finlaysoniana pavyzdžiai buvo tokios prastos būklės, kad jis negalėjo jų aprašyti. Muséum national d’Histoire naturelle Paryžiuje turi herbaro pavyzdį (P04963021), labiausiai panašų į Drosera serpens (remiantis augimviete).

Kiti pavadinimai, suteikti šios rūšių grupės pavyzdžiams: Drosera angustifolia (F. Mueller 1855), Drosera hexaginia (Blanco 1845), Drosera makinoi (Masamune, 1935), Drosera metziana (Gandoger 1913) ir Drosera minor (Schumacher 1827) (žr. Schlauer (CP Names Database), International Plant Names Index, Lowrie (2013)). Šie pavadinimai gali būti sinonimai anksčiau atrastoms ir aprašytoms rūšims. Todėl kiekvienas jų turėtų būti patikrintas peržiūrint pačią Drosera indica rūšį.

Drosera finlaysoniana pressed and dried on an herbarium sheet. It is specimen HO30798 at the Tasmanian Herbarium, University of Tasmania. The collection location is reported to be near Mcarther, Northern Territory, Australia. Photo © Robert Gibson.

Drosera finlaysoniana supresuota ir išdžiovinta herbaro lape. Šis pavyzdys iš Tasmanijos universiteto herbaro HO30798. Pavyzdys surinktas netoli Mcarther, Šiaurinė teritorija, Australija. © Robert Gibson nuotrauka.

Diels 1906 metais paskelbus savo didžiausią monografiją Droseraceae, indijinės saulašarės grupės rūšių skaičius sumažėjo iki vienos. Jis perskirstė ir aprašė tada žinomas saulašarių rūšis bei nupiešė kiekvienos grupės atstovus.

Diels, remdamasis turima herbaro medžiaga, nusprendė, prilyginti visas grupės rūšis Drosera indica, tyrinėdamas jas nuotoliniu būdu. Jis nenurodė, kodėl apjungė kitas nei Drosera indica rūšis, gerokai besiskiriančias viena nuo kitos: jos gali būti tvirtos arba gležnos, turėti 5-10 mm ilgio lapkočius ar būti be jų. Jo paskelbtuose piešiniuose buvo augalas, panašus į Drosera finlaysiniana (be lapkočių), bet šalia nupieštos sėklos buvo panašios į Drosera indica, bet galėtų būti ir Drosera finlaysiniana (žr. Lowrie sėklų nuotraukas, 2013).

Situacija pasikeitė, kai Allen Lowrie įsijungė į šio klausimo nagrinėjimą. Lowrie (2013) aprašė 10 indijinės saulašarės grupės rūšių, sutinkamų Australijoje, labai detaliai apibūdindamas Drosera finlaysoniana ir Drosera serpens, o taip pat aprašydamas naujas, anksčiau neapibūdintas, rūšis. Daugumą jo aprašytų požymių lengvai galima įžvelgti tik tyrinėjant gyvus augalus, arba jūs turėtumėte būti matę gyvus augalus, kad šiuos požymius atpažintumėte ant negyvų, išdžiovintų ir suspaustų augalų.

Deja, pačios Drosera indica rūšies aprašymas buvo Lowrie Magnum Opus užribyje. Todėl šiomis dienomis viskas, kas bent kiek į tai panašu, yra priskiriama labai įvairuojančiai rūšiai – Drosera indica. Matyt kažkam teks parašyti dar vieną „magnum opus“, kad išsiaiškinti su šia mįslinga rūšių grupe.

.

.

Skiriamosios indijinės saulašarės grupės rūšių charakteristikos

Rūšys*
Pirmasis aprašymas
Lapkotis Liaukos ir kiti dariniai, netipiški saulašarėms Žiedai
D. aquatica
Lowrie (2013)
nėra Stiebas padengtas plonais pusiauskaidriais balsvais liaukiniais plaukeliais ir ilgais pusiauskaidriais balsvais  šereliais Žiedlapiai rausvi
D. aurantiaca
Lowrie (2013)
nėra Stiebą dengia plonos pusiauskaidrios balsvos liaukos Žiedlapiai oranžiniai
D. barrettorum
Lowrie (2013)
nėra Stiebą dengia trumpos pusiauskaidrios baltos liaukos. Paprasti (ne liaukiniai) plaukeliai yra raudoni su rusvai gelsvais bulvių traškučių formos galais, išsidėstę ant lapo netoli stiebo. Žiedlapiai rausvai
violetiniai.
D. cucullata
Lowrie (2013)
10-14 mm Stiebas ir lapkotis padengti trumpų baltų liaukų ir dar trumpesnių paprastų plaukelių. Lapkočiai taip pat su raudonais smeigtukiškais neliaukiniais plaukeliais, Žiedlapiai balti ar rausvi.
Kuokeliai ryškiai
raudoni, išgaubti,
trikampiai,
uždengti.
D. finlaysoniana
Arnott (1836)
nėra Stiebas padengtas plonais pusiau skaidriais balsvais liaukiniais plaukeliais. Žiedlapiai balti ar rausvi.
D. fragrans
Lowrie (2013)
12-18 mm Stiebas tankiai padengtas plonais pusiau skaidriais balsvais neliaukiniais plaukeliais su retomis ilgesnėmis liaukomis. Lapkočiai turi T formos neliaukines išaugas. Žiedlapiai šviesiai
vyšninės spalvos.
Kuokeliai vyšniniai
ar ryškiai raudoni,
trikampiai.

Dulkinės ir žiedadulkės
geltonos ar oranžinės.
Purka šviesiai
vyšninė.
D. glabriscapa
Lowrie (2013)
1.5-2 mm Stiebas retai padengtas plonais pusiau skaidriais gelsvais neliaukiniais kūgio formos plaukeliais.  Šie plaukeliai yra ant viso augalo, išskyrus stiebo apačią, kuri yra lygi. Žiedlapiai raudoni.
Kuokeliai, purka
ryškiai raudoni
Kuokeliai trikampiai.
D. hartmeyerorum
Schlauer (2001)
nėra Stiebą dengia ploni pusiau skaidrūs balsvi liaukiniai plaukeliai. Neliaukiniai plaukeliai yra raudoni su geltonomis gervuogių formos viršūnėlėmis ant lapų pamato. Petals redish.
D. indica**
Linnaeus (1753)
5-10 mm Stiebas ir lapkočiai padengti plonais pusiau skaidriais baltais ar raudonais liaukiniais plaukeliais, o Azijos formos gali turėti pavienes didesnes pusiau skaidrias raudonas liaukas. Lapai gali būti su siūliškais prielapiais. Žiedlapiai rausvi,
rausvai violetiniai ar balti.
D. nana
Lowrie (2013)
1-1.5 mm Stiebas ir lapkočiai su pavieniais šiurkščiais neliaukiniais plaukeliais bei retais ilgesniais paukeliais. Žiedlapių spalva
nuo baltos iki rausvos.
D. serpens
Planchon (1848)
10-12 mm Stiebas ir lapkočiai su plonais pusiau skaidriais balsvais neliaukiniais plaukeliais ir pavienėmis skaidriomis balsvomis liaukomis. Ant stiebo taip pat yra pavienių didesnių pusiau skaidrių raudonų liaukų ir pavienių pusiau skaidrių, didelių, blizgančių, geltonų neliaukinių plaukelių su grybo formos viršūnėlėmis. Ant lapkočių taip pat yra Y formos neliaukinių išaugų. Žiedlapių spalva
nuo baltos iki rausvos.
Kuokeliai balti,
trikampiai.

 

Rūšys* Paplitimas Sėklos Pastabos
D. aquatica Netoli Kununurra, Kimberley regionas, Vakarų Australija ir netoli Darwin, Šiaurinė teritorija, Australija. Ovalios, 0.42-0.45
mm ilgio.
Vandeninė ar laisvai
plūduriuojanti.
D. aurantiaca Nuo Prince Regent upės iki Drysdale upės, Kimberley regionas, vakarų Australija. Elipsiškos, 0.37-
0.40 mm ilgio.
Augalai rausvi.
D. barrettorum Nuo Prince Regent upės iki Drysdale upės, Kimberley regionas, vakarų Australija. Ovalios, 0.31-0.35
mm long.
Stiebas žalias,
pereinantis į raudoną,
lapai žali.
D. cucullata Nuo Prince Regent upės iki  Wyndham, Kimberley regionas, vakarų Australija. Pailgos, 0.86-0.90
mm ilgio.
Augalai blankiai žali,
pereinantys į rausvumą.
D. finlaysoniana Plačiai paplitęs centrinėje Australijoje, Vietname, Laose, Taivane, Kinijoje. Elipsiškos, 0.50-
0.55 mm ilgio.
Sutinkama sausesnėse,
bet periodiškai
užliejamose vietose.
D. fragrans Nuo Broome, Kimberley regionas, vakarų Australijoje, iki Darwin apylinkių, Šiaurinė teritorija, Australija. Olačiai ovalios,
0.50-0.55 mm ilgio.
Augalai  išskiria labai
daug melionų kvapo
lipčiaus, galimai iš
išaugų
lapų pamate.
D. glabriscapa Netoli Beverley Springs Station ir Theda Station, Kimberley regionas, vakarų Australija. Ovalios, 0.30-0.35
mm ilgio.
Augalai žali, pereinantys
į rausvumą.
D. hartmeyerorum Nuo Broome, Kimberley regiono, vakarų Australijoje beveik iki Keep upės, Šiaurinė teritorija, Australijoje. Ovalios, 0.34-0.35
mm ilgio.
Stiebas raudonas.
Lapai nuo žalios
iki rausvos spalvos.
D. indica** Plačiai paplitęs vakarų ir pietryčių Afrikoje, Madagaskare, Indijoje, pietryčių Azijoje nuo Kinijos iki Japonijos. Ovalios, 0.4-0.5 mm
ilgio.
Augalai raudoni ar žali.
D. nana Netoli Darwin, Šiaurinė teritorija, Australija. Elipsiškos, 0.31-
0.33 mm ilgio.
Augalai žemi:
7-10 cm aukščio.

Augalai žali, pereinantys
į rausvumą.
D. serpens Plačiai paplitęs šiaurės ir šiaurės vakarų Australijoje, pietryčių Azijoje, įskaitant Kiniją, Vietnamą, Filipinus. Ovalios, 0.50-0.55
mm ilgio.
Augalai raudoni ar žali.

* Informacijos apie visas rūšis, išskyrus Drosera indica,  šaltinis yra Lowrie (2013). Dalis informacijos taip pat publikuota Barrett, Lowrie (2013).

** Šiuo atveju neaišku, kas apibūdina Drosera indica. Yra įvairių rūšies formų, kurios galėtų pretenduoti į atskirų rūšių statusą. Drosera indica apibūdinimas čia yra paremtas informacija iš  Lowrie (2013), nuotraukos ir aprašymai J. R. Laudon (1978) Flora Zambesiaca, Vol 4 Part 0, 62 psl., Royal Botanic Gardens, Kew, Flora of West Tropical Africa, Vol 1 Part 1, Flora of Zimbabwe, Flora of Mozambique, Flora of China, ir nepublikuotų nuotraukų.


Makronuotraukos

*** Kaip veikia kai kurios šių mikroskopinių struktūrų galite pasižiūrėti Siggi Hartmeyer filmuke „Drosera Snap Trap Tentacles and Runway Lights“.

 


Augalai natūraliose augimvietėse


Žiedai


 

Informacijos šaltiniai:

  • G. A. W. Arnott,  1836, Synopsis of the East Indian species of Drosera and Parnassia, leidinyje W.J. Hooker (red.) Companion to the Botanical Magazine, Vol. 2. pp. 313–315, E. Conchman for S. Curtis, London.(nuoroda),
  • R. L. Barrett,  A. Lowrie, 2013, Typification and application of names in Drosera section Arachnopus (Droseraceae), Nuytsia 23:527–541,
  • Manuel Blanco, 1845, Flora de Filipinas segun el sistema sexual de Linneo 2. M. Sanchez, Manila (nuoroda),
  • F. L. E. Diels, 1906, Droseraceae, leidinyje H.G.A. Engler, (red.) Das Pflanzenreich, vol. 4. pp. 1–136, Engelmann, Leipzig (nuoroda),
  • J.M. Gandoger, 1913, L’herbier Africain de Sonder, Bulletin de la Société Botanique de France, 60:414–422, 455–462 (nuoroda),
  • C. Linnaeus, 1753, Species plantarum, Impensis Laurentii Salvii, Stockholm,
  • A. Lowrie, 2013, Carnivorous Plants of Australia Magnum Opus, 3 tomai, Redfern Natural History Productions, Poole, Jungtinė Karalystė,
  • G. Masamune, 1935, Beitrage zur Kenntnis der Flora von Südjapan (IV), Transactions of the Natural History Society of Formosa 25(136):11-16 (Kai kurie autoriai: G. Masamune, 1932, Taiwan plant Miscellany I. Transactions of the Natural History Society of Formosa 22:195) Drosera makinoi aprašymas, nes ji paminėta Michio Tamura, 1953, Key to the Insectivorous Plants of Japan [japonų kalba], Acta phytotaxonomica et geobotanica 15(1):31-32. The Flora of Taiwan, 1st edition 2:649 1935 sąrašuose minima dalis aprašymo. Aprašyme leidinyje Flora of Taiwan nėra minimi augalai, turintys lapkočius, piešinys 648 puslapyje yra Drosera finlaysoniana, o augalų pavyzdžiai herbare (Flora of Taiwan F00002449) yra iš Drosera makinoi radimviečių Taivane),
  • F.J.H. Mueller, 1855, Australian plants. Art. II. Definitions of rare or hitherto undescribed Australian plants, chiefly collected within the boundaries of the Colony of Victoria and examined by Dr. Ferd. Mueller. Transactions of the Philosophical Society of Victoria 1:5–24 (nuoroda),
  • J.-É. Planchon, 1848, Sur la famille des Droséracées, Revisio systematica Droseracearum, Annales des Sciences Naturelles, Botanique séries 3, 9:185–207,285-309 (nuoroda),
  • Jan Schlauer, 2001, Drosera hartmeyorum spec. nov. (Droseraceae), a new sundew in sect. Arachnopus from Northern Australia. Carnivorous Plants Newsletter 30(4):104-106 (PDF),
  • Schumacher, C .F. (1827). Beskrivelse af Guineiske planter: som ere fundne af Danske botanikere, især af etatsraad Thonning. F. Popp, Kjöbenhavn (nuoroda)  (Diels, 1906, duoda nuorodą į Drosera minor, aprašytą 187 puslapyje, tuo tarpu ji yra 167 puslapyje),
  • N. Wallich, 1828, Numerical list of dried specimens of plants in the Museum of the Honl, East India Company, remiama Dr. Wallich, Kalkutos botanikos sodas, East India Company, London (nuoroda, 3752 pavyzdys) (Kew herbaras).

 

John Brittnacher
Forbes Conrad, Richard Nunn, Greg Bourke, Robert Gibson nuotraukos
Vertė J. Mackevičius

.

.

© International Carnivorous Plants Society (ICPS). Visa šiame straipsnyje esanti informacija kitose informacijos sklaidos priemonėse gali būti naudojama tik gavus raštišką ICPS sutikimą.