Drosera peltata, kuri dažnai vadinama skydine saulašare [1] arba blyškiąja saulašare [2,3], yra daugiametis stiebinis, gumbus formuojantis vabzdžiaėdis augalas, priklausantis saulašarių genčiai. Skydinė saulašarė yra plačiausiai paplitus iš visų gumbinių saulašarių. Jos augimvietės yra Vakarų Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje bei didžiojoje Pietryčių Azijos dalyje, įskaitant Tailandą. Lotyniškas pavadinimas reiškia „skydo formos’ ir apibūdina lapus [1]. Ši rūšis labai varijuoja, nors galimas atvejis, kad tai – keleto labai artimų rūšių kompleksas. Pavyzdžiui, Australijoje yra žinomi net keturios skydinės saulašarės formos, turinčios specifinius taksonominius požymius: Drosera peltata subsp. peltata (autonimas), D. peltata subsp. auriculata, D. foliosa (taip pat D. peltata var. foliosa) ir D. gracilis (taip pat D. peltata var. gracilis) [4,5].

Morfologinė gumbinių saulašarių grupė evoliucijos eigoje išsivystė todėl, kad šiems augalams tekdavo pralaukti nepalankų sausąjį laikotarpį. Ir geriausia tai padaryti buvo požeminių gumbų stadijoje. Dauguma gumbinių saulašarių rūšių turi prie substrato prigludusias skroteles, tačiau D. peltata išaugina statų ar kylantį stiebą su paprastu ar šakotu žiedynu [6].

Sistematinė padėtis

Augalų karalystė, Magnolijūnų klasė, Gvazdikiečių eilė, Saulašarinių šeima, gentis – saulašarė, rūšis – skydinė saulašarė.

Binominis pavadinimas

Drosera peltata Thunb.

Porūšiai

Sinonimai

  • D. foliosa Planch.,
  • D. gracilis Hook.f. ex Planch.,
  • D. lobbiana Turcz.,
  • D. lunata Buch.-Ham. ex DC.,
  • D. muscipula Royle,
  • D. nipponica Masam.,
  • D. peltata subsp. gracilis (Hook.f. ex Planch.) Hort.Westphal,
  • D. peltata var. foliosa ( Planch.) Benth.,
  • D. peltata var. genuina Planch.,
  • D. peltata var. glabrata Y.Z.Ruan,
  • D. peltata var. gracilis (Hook.f. ex Planch.) Benth.,
  • D. peltata var. gunniana Planch.,
  • D. peltata var. lunata (Buch.-Ham. ex DC.) C.B.Clarke,
  • D. peltata var. multisepala Y.Z.Ruan,
  • D. peltata var. nipponica (Masam.) Ohwi,
  • D. peltata var. typica C.B.Clarke.

Požeminiai skydinės saulašarės gumbai randami maždaug 4-6 cm gylyje, o antžeminė žolinė dalis, priklausomai nuo formos, būna 5-50 cm aukščio ir varijuoja savo augimo pobūdžiu. D. peltata subsp. auriculata augalai yra patys tvirčiausi, išaugantys iki 50 cm aukščio. Tuo tarpu neformaliai D. foliosa vadinama forma siekia tik 5-10 cm aukščio [7].  Prie pat substrato paviršiaus D. peltata dažniausiai turi aiškią skrotelę, kuri aiškiausiai išreikšta D. foliosa ir visiškai redukuota D. peltata subsp. auriculata suaugusiuose individuose. Stiebas tiesus ar šiek tiek šakotas tipinėje rūšies formoje, o taip pat D. peltata subsp. auriculata ir neformaliai D. gracilis pavadintoje formoje [7]. Žiedų spalvingumas gali varijuoti, bet dažniausiai jie būna balti ar šviesiai rausvi. Varijuoja ir pačių augalų spalva nuo ryškiai žalios net esant stipriam apšvietimui (D. foliosa) iki įvairaus ryškumo raudonos (D. peltata subsp. auriculata) ar ryškiai oranžinės bei tamsiai raudonos (D. gracilis).

Augimvietės ir paplitimas

Skydinė saulašarė auga vidutinėse platumose, kuriose temperatūra niekada nenukrinta žemiau nulio. Augimvietėms šis augalas pasirenka atvirus krūmynus ar ataugančio miško plotus. Dirvožemis dažniausiai švelnus priemolis ar durpingi priesmėliai, kurie žiemos metu būna drėgni, o vasarą visiškai išdžiūna. Ši rūšis labai paplitusi pietų, rytų Australijoje, Tasmanijoje, Naujojoje Zelandijos šiaurėje, pietrytinėje Azijoje, Indijoje [1,6].

Taksonomija

Drosera peltata pirmą kartą 1797 metais aprašė Carl Peter Thunberg. Dėl pataus paplitimo ir įvairių augimviečių D. peltata buvo siejama su daugybe sinonimų ir vidurūšinių taksonų, įskaitant varietetus ir porūšius. Daugelis porūšių buvo pripažinti kaip tipinės rūšies sinonimai. Dabar išlikę tik du pripažinti porūšiai D. peltata subsp. peltata (autonimas) ir D. peltata subsp. auriculata, kurioms pavadinimus davė James Backhouse,  o oficialiai 1848 metais aprašė Jules Émile Planchon kaip D. auriculata, o 1981 metais Barry John Conn jas priskyrė skydinės saulašarės porūšiams [8]. Esminiai skirtumai tarp porūšių – sėklų forma ir taurėlapiū pūkuotumas. D. peltata subsp. peltata sėklos ovalios, o taurėlapiai turi plaukelius ir yra plaukuoti. Tuo tarpu D. peltata subsp. auriculata turi pailgas sėklas ir lygius taurėlapius [9].

D. foliosa ir D. gracilis 1982 metais Marchant [10] priskyrė D. peltata sinonimams, tačiau Tasmanijos herbaro [4] ir Australijos augalų vardų rodyklės [5] jos vėl pradėtos traktuoti kaip atskiros rūšys.

D. foliosa skiriasi nuo pagrindinės skydinės saulašarės formos aiškiai išreikšta bazaline skrotele ir trumpesniais šakotais stiebais su šviesiai žaliais pusmėnuliškais lapais [4].

D. gracilis labai panaši į pagrindinę rūšies formą, bet yra mažesnė su ryškiai raudonais stiebais ir lapais. Tasmanijoje ji paplitusi drėgnose durpingose pievose, ir skirtingai nei žiemą ir pavasarį augančiomis D. peltata ir D. foliosa, ši forma auga nuo vėlyvo pavasario iki vasaros pabaigos [4].

Auginimas

Skydinė saulašarė yra viena lengviausiai auginamų gumbinių saulašarių. Kurios auginimui svarbūs du faktoriai: temperatūra ir vanduo. Gumbinės saulašarės tipiškai reikalauja drėgno ir vėsaus žiemos periodo, kurio metu jos auga. Tačiau vasaros laikotarpis joms turi būti karštas ir sausas. Tam, kad nesudygtų prieš laiką gumbai, vasarą substratas turi visiškai išdžiūti [6].

Informacijos šaltiniai:

  1. Salmon Bruce, Carnivorous Plants of New Zealand. Ecosphere Publications, 2001.
  2. „Drosera peltata„. FloraBase. Western Australian Government Department of Parks and Wildlife.
  3. Erickson  Rica, Plants of Prey in Australia. Lamb Paterson Pty. Ltd.: Osborne Park, Western Australia, 1968.
  4. Tasmanian Herbarium Flora of Tasmania Online, Tasmanian Museum and Art Gallery.
  5. Australian National Herbarium Australian Plant Name Index.
  6. D’Amato  Peter, The Savage Garden: Cultivating Carnivorous Plants. Ten Speed Press: Berkeley, California, 1998, p. 152-157.
  7. The Student’s Flora of Tasmania. W.M. Curtis, St. David’s Park Publishing, Hobart, Tasmania. Vol. 3, p. 536,1967.
  8. Schlauer  J., World Carnivorous Plant List – Nomenclatural Synopsis of Carnivorous Phanerogamous Plants, 2009. Publikacija internete: 2009-08-29.
  9. Rice Barry, The tuberous erect & scrambling Drosera. The Carnivorous Plant FAQ, 2009. Publikacija internete: 2009-09-02.
  10. Marchant NG, Aston HI, George AS (1982) Droseraceae. Flora of Australia 8, 9–66.
  11. Saulašarių rūšių sąrašas.
  12. Temos Akivaro forume: Gumbinės saulašarės, Stiebinės saulašarės, Drosera peltata.

Straipsnis iš Wikipedijos, laisvosios enciklopedijos
Vertė J. Mackevičius

Nuotrauka: D. peltata subsp. auriculata, autorius KeresH, CC BY-SA 3.0