Vabzdžiaėdiškumas augaluose atsirado nepriklausomai labai skirtingose žiedinių augalų grupėse.  Tokie patys medžioklės organai – gaudyklės  – giminingose augalų grupėse gali būti labai skirtingi, o filogenetiškai nutolusiose – panašūs.

Todėl atsirado straipsnių ciklas „Sistematika“, kuriame vabzdžiaėdžiai augalai aptariami sistematinio vieneto – šeimos – pagrindu. 

Iškarto noriu atkreipti dėmesį, kad maža to, jog ne visų sistematinių grupių pavadinimus galima sužinoti lietuvių kalba, tai dar ir tos grupės yra nuolat kintančios. Pavyzdžiui, 1980-ųjų metų literatūroje saulašarinių šeimai buvo priskiriamos 4 gentys (Drosera, Aldrovanda, Drosophyllum, Dionea). Bet jau 1998-aisiais rasotė (Drosophyllum) buvo „paaukštinta“ į atskiros šeimos statusą. Ir tokie pasikeitimai vyksta nuolat. Todėl pastebėjus kai kuriuos galimus neesminius kituose informacijos šaltiniuose ir šioje svetainėje, prašau žiūrėti į tai liberaliai.

Tas pats pasakytina ir apie vabzdžiaėdžių augalų priskyrimą tikriesiems ir pseudovabzdžiaėdžiams. Mokslininkai kai kurių pseudovabzdžiaėdžių augalų išskiriamose skysčiuose aptikę  virškinimo fermentų, pastaruosius augalus priskiria prie tikrųjų vabzdžiaėdžių.

Be to, gebėjimas prisivilioti, pagauti ir užmušti auką (suvirškinti) dar ne viskas. Yra augalų, kurie tai jau sugeba, bet evoliucijos eigoje dar neišmoko pasisavinti virškinimo metu atpalaiduojamų maisto medžiagų.

Taigi, tokie dalykai kaip „vabzdžiaėdžių sistematika“ ar „vabzdžiaėdžių klasifikacija“ yra toli gražu nėra evoliuciniais ir sandaros veiksniais paremta mokslinė klasifikacija. Viskas čia nuolatos kinta, priklauso nuo mokslo atradimų. Bet pabandykime tai pasiaiškinti nors tiek, kiek einamuoju laikmečiu yra mokslui žinoma.

Taigi, pradžioje – tikrųjų vabzdžiaėdžių šeimos:

Po to – pseudovabzdžiaėdžių šeimos:

 

Jogaila Mackevičius