Turbūt net mintis nebūtų kilusi rašyti apie vien morfologiniu skirstymu paremtą stiebinių saulašarių grupę, jei ne vienas šio pavasario eksperimentas. Tvarkant pavasarį prieš sėjos sezoną“sėklų skrynelę“, inventorizuojant, kokių čia dar sėklų trūksta, netikėtai jos dugne aptikau keletą saulašarių sėklų pakučių. Užsakyti ir atsisiųsti iš pasaulinio vabzdžiaėdžių augalų sėklų banko jie buvo senokai, prieš ketveris metus. Turint minty, kad vyrauja stebėjimais pagrįsta nuomonė apie tai, jog vabzdžiaėdžių sėklos daigios išbūna ganėtinai trumpai, nieko gero iš šių sėklų jau nebesitikėjau. Bet pasėjau aplink turimus kelis stambesnius vabzdžiaėdžius augalus. Pasėjau ir pamiršau.

Nepastebėjau, kada keletas rūšių vis gi pradėjo dygti, aptikau jas tik vasarą, gerokai paaugusias. Bet buvo smagu, kad visuotinai priimta dogma apie vabzdžiaėdžių sėklų daigumą tik vienerius metus turi išimčių. Ir abi sudygusios saulašarės Drosera menziesi ir D. auriculata pasirodė besančios stiebinės.  Tiesa, lygiai taip pat jas galima priskirti ir gumbinėms (abi šios rūšys formuoja gumbelius), tad šio straipsnio pavadinimą nesunkiai galima būtų pakeisti. Tačiau apie gumbines saulašares ir jų auginimo įpatumus pakalbėsime vėliau, dabar norėjau akcentuoti būtent ne skrotelę, o stiebelį išauginančių saulašarių ypatumus.

Stiebinės saulašarės (angl. stem-forming sundews, upright sundews) – morfologinė saulašarių grupė. Jai priskiriamos rūšys gali neturėti jokių evoliucinių ar sistematinių ryšių. Visoms joms būdingas vienintelis bruožas – ne prie substrato paviršiaus augančios kompaktiškos skrotelės, o stiebelio formavimas. Šių saulašarių pasitaiko labai įvairių. Šiai grupei priskirtina ir didžiausia pasaulyje gumbinė saulašarė D. gigantea, ir nykštukinės, gemalus formuojančios, saulašarės, tokios kaip D. scorpioides. Yra jų tarpe ir paprastų, daugiau jokiomis morfologinėmis struktūromis neišsiskiriančių saulašarių – D. madagascariensis, D. zeyheri.

Estetinis šių saulašarių privalumas akivaizdus. Kuo ilgesnis stiebelis, tuo augalas atrodo dekoratyviau. Galima įsivaizduoti, kad ant liauno žalsvo siūlo suverta dešimtys mažų žvilgančių rasotų karoliukų, spindinčių saulės šviesoje.

Tačiau kol kas stiebinės saulašarės nėra labai populiarios Lietuvos augintojų tarpe. Per jau daugiau nei penketą metų gyvuojančiame vabzdžiaėdžių augalų augintojų forume Akivaras, Saulašarių temų grupėje atsirado vos keletas stiebinėms saulašarėms skirtų temų. Be bendros temos apie stiebines saulašares, dar yra atskiroms rūšims skirtos temos: D. indica, D. madagascariensis, D. scorpioides. O ir auginimo pasiekimai šiose temose daugeliu atveju baigiasi staigiai ir netikėtai.

Kuo ilgesnis stiebelis, tuo daugiau iššūkių augintojui. Jei paprastų skrotelinių saulašarių persodinimas  yra paprastas (tereikia tik pasirūpinti, kad pats augalas neišsiteptų, neapsidrapstytų substratu persodinant), tai stiebines saulašares perkelti iš vienos vietos į kitą yra gerokai sudėtingiau. Dažniausiai persodinimo metu nukenčia gležni daugumos jų stiebeliai.

Nemėgsta šios saulašarės ir oro srovių. Jei vazonėlyje augalų yra pakankamai, jie dar šiaip ne taip sugebėtų pučiant vėjui išsilaikyti, pasiremti vienas į kitą. Tačiau vienas ar keli augalai gali nusvirti nuo menkiausio oro dvelktelėjimo. Nusvirę ir laiku neparemti, jie vėl pradeda augti viršūne į viršų. Ilgainiui taip susidaro visiškai neestetiška stiebo raizgalynė, kurią labai lengva pažeisti net gi pasukant vazoną kitu šonu į šviesą.

Todėl išskirtinis šių saulašarių auginimo ypatumas – pasirūpinti, kad stiebeliai laiku gautų reikiamą atramą. Gamtoje jie dažniausiai „pasiremia“ aplinkui augančių žolių stiebeliais ir lapeliais.

Jeigu stiebines saulašares auginsite iš sėklų, reikėtų sėti rečiau. O pasėjus per tankiai, išretinti ir persodinti kuo anksčiau.

Tačiau sudarant šių saulašarių kompozicijas fantazijai yra kur pasireikšti. Jas galima sodinti tarp paparčių, miglinių, vikšrinių augalų. Tada saulašarės su savo kompozicijos fono augalais sudarys vieną gyvą ir tiesiog juvelyrinį darinį, Galima panaudoti ir negyvus elementus, tokius kaip įmanriai vingiuotos ar šakotos šakelės, kelmeliai, statūs akmenėliai, primenantys uolas.

Beje, daugelio stiebinių saulašarių žiedai, išsidėstę stiebelių viršūnėse, yra labai įspūdingų dydžių ir ryškių spalvų, nepakartojamai papuošiantys kompozicijas žydėjimo metu.

Man atrodo, kad privalumų stiebinės saulašarės turi daugiau nei trūkumų, pridėkime dar iššūkius augintojui, mokančius atsargaus elgesio su savo augalais…

Bet dabar norėčiau sugrįžti prie dviejų konkrečių rūšių, paminėtų straipsnio pradžioje.

Ausytoji saulašarė – Drosera auriculata

Pirmiausia sudygusią prie kriauklenio pamačiau D. auriculata. Kaip ir daugelis stiebinių saulašarių, taip ir ši rūšis sudygusi pradžioje suformuoja mažą lapų skrotelę. Pirmosios lengvai plika akimi matomos skrotelės buvo pastebėtos birželio pabaigoje.

Vos įžiūrimi plika akimi Drosera auriculata sėjinukai birželio pabaigoje

Vos įžiūrimi plika akimi Drosera auriculata sėjinukai birželio pabaigoje

Vasara buvo labai permaininga, karšus laikotarpius keitė atšalimai, sėjinukai kartu su kriaukleniu augo lauke, apsaugoti namo sienos nuo vyraujančių vakarinių vėjų, gaudami rytine ir vidudienio saulę. Rugpjūčio pradžioje jau buvo matyti ir pirmieji besiformuojantys stiebeliai, o štai jau spalio viduryje šie stiebeliai buvo kokių 5 cm aukščio. Kriauklenis jau sugrįžo iš lauko į namus, ir teko sukt galvą apie jo persodinimą. Substratas buvo „įsmukęs“, o ir pagrindiniam vazono šeimininkui buvo ankšta kartu su gležnais kaimynais.

Per trejetą mėnesių D. auriculata sėjinukai gerokai paūgėjo

Per trejetą mėnesių D. auriculata sėjinukai gerokai paūgėjo

Tad ilgai negalvojęs, paėmiau nedidelį kastuvėlį, įsmeigiau kiek buvo galima giliau ir kartu su visu substrato gumulu ištraukiau saulašarių sąžalyną. Tada atsargiai jį pasodinau į durpių ir smėlio mišinio substratą.

Persodinta D. auriculata

Persodinta D. auriculata

Atrodo, šis persodinimas saulašarėms nelabai patiko, dalis lapelių „pametė“ rasą, ir nors iki šios dar nenudžiuvo, akivaizdu, kad medžioti jie nebesiruošia. Beliko tikėtis, kad saulašarė spėjo užsiauginti gumbelius ir pavasarį iš jų atžels.

 Menzieso saulašarė – Drosera menziesii

D. menziesi, pasėta prie mažosios heliamforos, buvo didesnė slapukė. Ją, jau esančią 1-2 cm stiebelių stadijoje pastebėjau tik rugsėjo vidury.  Tačiau toliau jos augimas buvo gerokai spartesnis, o ir sąžalynas gausesnis.

Drosera menziesii stiebeliai augo sparčiau

Drosera menziesii stiebeliai augo sparčiau

Kai heliamfora kartu su D. menziesii atkeliavo į namus laukti žiemos, nutariau persodinti ir šią saulašarę. Persodinimo principas tas pats – kastuvėliu atsargiai iškelti kuo didesnį substrato gumulą, perkeliant jį į naują vazoną. D. menziesi šį procesą toleravo geriau, ji ir toliau augo lyg nieko nebūtų nutikę.

Prie mažosios heliamforos augę D. menziesi sėjinukai prieš persodinimą

Prie mažosios heliamforos augę D. menziesi sėjinukai prieš persodinimą

D. menziesi po persodinimo į atskirą vazoną

D. menziesi po persodinimo į atskirą vazoną

Kol kas nei viena saulašarė neturi jokių ramsčių. Abi jos auga akvariume ant pietinės palangės, abi pasodintos į durpių-smėlio substratą, abi purškiamos du kartus per savaitę, o po vazonėliais abiem padėkliukai su nudruskintu vandeniu. Dienos ilgumas vakarais palaikomas dirbtiniu apšvietimu, pratęsiant šviesaus periodo trukmę iki 12 val/parą. Anksčiau ar vėliau jas reikės pradėti migdyti (juk tai gumbinės saulašarės, kurioms reikalingas ramybės periodas), kad subrandintų gumbelius ir pavasarį pradėtų  kupinos naujų jėgų. Bet apie tai – jau kitame straipsnyje

Susijusios temos forume:

Jogaila Mackevičius