Sėkmingą augalų auginimą įtakoja ne vienas faktorius. Tai ir apšviestumas, aplinkos ir laistymo vandens temperatūra, aplinkos drėgmė, oro cirkuliacija, auginimo substratas. Į visus šiuos veiksnius reikia žiūrėti kompleksiškai, stengiantis sudaryti tinkamas sąlygas savo augintiniui.

Ir turbūt pirmasis veiksnys, dėl kurio kyla klausimų, yra substratas. Jis – augalo augimo pagrindas.

Kalbant apie visus vabzdžiaėdžius augalus bendrai, dažnai sakoma, kad jiems reikia rūgštaus, skurdaus maisto medžiagomis ir drėgno substrato. Bet tai nėra absoliuti tiesa. Taip, daugumai dažniausiai kultūroje auginamų vabzdžiaėdžių augalų (saulašarėms, saracėnijoms) būtent tokio substrato ir reikia. Tačiau nemaža dalis augalų rūšių natūraliose augimvietėse auga tikrai ne rūgščiame ir ne drėgname dirvožemyje. Turbūt vienintelė būtina sąlyga substratui, tinkanti visiems vabzdžiaėdžiams augalams – jis turi būti skurdus, t.y. kuo mažiau jame mineralinių druskų ir maisto medžiagų, tuo augalai augs geriau.Skurdaus substrato poreikis – savybė, susijusi su vabzdžiaėdiškumu. Augalai, medžiodami savo aukas specializuotomis gaudyklėmis, visas reikiamas maisto medžiagas gauna iš suvirškintų aukų. Substratas jiems reikalingas daugiau tam, kad įsitvirtinti ir apsirūpinti vandeniu.

Toli gražu ne visi augalai auga pelkėse, šlapynėse ar kitokio tipo užmirkusiose vietovėse. Yra augalų, kurie dalį savo vegetacijos periodo praleidžia stiprios sausros sąlygomis. Pavyzdžiui, tokių augalų rūšių gausu tarp Meksikos tuklių, saulašarių, yra ir sausrai atsparių ąsotenių rūšių.

Ne visada substratas, skirtas vabzdžiaėdžiams, turi būti ir rūgštus. Rūgštų substratą mėgsta dažniausiai pelkių ir šlapynių augalai, augantis durpingose augimvietėse. Tačiau yra nemažai rūšių, augančių kalkingame dirvožemyje, ant kalkakmenio skardžių, uolų plyšiuose, kuriuose susikaupęs nukritusių lapų humusas gali būti ir šarminės reakcijos. Tarp kalkingą dirvožemį mėgstančių vabzdžiaėdžių augalų rūšių turbūt pirmauja tuklės ir ant skardžių augantys ąsoteniai.

Kai kurios vabzdžiaėdžių augalų rūšys gali augti ir gyvuose substratuose, tokiuose kaip kiminai.

Lietuvoje paprasčiausia naudoti substratų mišinius, sudarytus iš lengvai įsigyjamų, prekybininkų dažnai siūlomų paprastų komponentų: natūralių durpių, perlito, vermikulito, smėlio, žvyro ir kitų. Daugiau informacijos apie šias sudėtines substratų dalis galima rasti kituose svetainės straipsniuose, kurių sąrašą dabar ir pateiksiu:

Atskirai gal reikėtų paminėti vandens vabzdžiaėdžius, tokius kaip aldrūnė, kai kurie skendeniai (pavyzdžiui, paprastasis skendenis). Šie augalai auga ir medžioje neišlipdami iš vandens. Į vandens paviršių išnyra tik jų žiedai. Visais atvejais šiems augalams vanduo turi būti minkštas, kuo mažiau druskų – tuo geriau. O jau vandens rūgštingumo ir įvairių maisto medžiagų kiekio poreikis bei tolerancijos ribos priklauso nuo augalo rūšies. Vieni vandens vabzdžiaėdžiai augalai gali augti labai eutrofikuotame vandenyje, kuriame knibždėte knibžda įvairių gyvių, dažnai tampančių augalo „maistu“, kitoms augalų plėšrūnų rūšims reikia skaidresnės, švaresnės aplinkos.

Taigi, kiekvienu atveju, įsigyjant naują vabzdžiaėdį augalą, reiktų pasidomėti, kokiose natūraliose augimvietėse jis auga, koks tų augimviečių dirvožemio pagrindas, ką rekomenduoja šį augalą jau bandę prisijaukinti augintojai, ir panašias sąlygas pasistengti sukurti savo plėšriajame darželyje.

Jogaila Mackevičius