Morano tuklė (Pinguicula moranensis) – tai turbūt dažniausiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje auginamų tuklių rūšis, geriausiai sugebanti adaptuotis prie įvairiausių natūralių ir dirbtinių sąlygų. Vasaros laikotarpiu ji gerai auga lauke bei balkone, o visus metus ją ne sunku prižiūrėti namie ant palangės.
Ir šioje svetainėje, nagrinėjant bendrus tuklių priežiūros ir dauginimo klausimus, nuotraukose pateikiama būtent šios rūšies augalai.
Pabandykime susipažinti su šia Meksikoje ir Gvatemaloje augančia rūšimi kiek detaliau.
Pavadinimas, jo reikšmė
Pilnas pavadinimas – Pinguicula moranensis (Humboldt, Bonpland and Kunth).
Kiekvienos rūšies mokslinis (binominis) pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių, nusakančių gentį ir rūšį, skliaustuose nurodant rūšį aprašiusių mokslininkų pavardes ar jų trumpinius). Genties pavadinimas „Pinguicula” kilęs iš lotyniško žodžio „pinguis„, reiškiančio „plokščias”. Ir tai atspindi daugumos tuklių išvaizdą – jos turi gana plokščias, prie substrato paviršiaus prigludusias lapų skroteles. Antrasis pavadinimo žodis, apibrėžiantis konkrečią rūšį, „moranensis” yra kildinamas iš vietovės, kurioje šios tuklės buvo aptiktos – Mina de Moran, Meksikoje. Taigi, lietuviškai galėtumėm šią rūšį vadinti „Morano tuklė”.
Sistematinė padėtis
Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Notreliažiedžiai (Lamiidae), šeima – Skendeniniai (Lentibulariaceae), gentis – Tuklė (Pinguicula).
Genties viduje P. moranensis priskiriama Pinguicula pogenčiui, Orcheosanthus grupei.
Rūšis turi du porūšius:
- P. moranensis var. moranensis,
- P. moranensis var. neovolcanica
Atradimas
Pirmą kartą šie augalai rasti Mina de Moran apylinkėse, Sierra de Pachuca – kur dabar yra vienas iš moderniųjų Meksiko rajonų. Šias tukles 1799-1804 ekspedicijų į Lotynų Ameriką metu aprašė Humboldt ir Bonpland. Pirmą kartą oficialioje botaninėje nomenklatūroje šis augalas buvo įrašytas 1817 metais.
Morfologija ir augimo ypatumai
Ši tuklių rūšis pasižymi dimorfizmu. Vegetacijos laikotarpiu išauga didesni lapai, kurie sugeba privilioti grobį. Smulkūs vabzdžiai lengvai prilimpa prie tuklės lapo paviršiaus.
Vasaros pabaigos skrotelė: gaudantys vabzdžius vasariniai lapai ir besiformuojantis žiedas, pradėsiantis antrąjį žydėjimą.
Pradėjęs pavasarinę aktyviąją vegetaciją, augalas netrukus išaugina ir žiedkočius. Jie nedidelis, apie 10 cm aukščio. Žiedai būna įvairių spalvų – nuo raudonos iki violetinės. Dažniausiai viena skrotelė išaugina 1-7 žiedus, bet kartais jų gali būti ir dvigubai daugiau. Vidutiniškai žiedas žydi 5 dienas. Antrasis žydėjimas prasideda prieš augalui pereinant į ramybės būseną. Jo metu žiedai būna kiek mažesni, tamsesnių spalvų.
Prasidėjus ramybės laikotarpiui, medžiojantys lapai atmiršta, išauga gerokai mažesni, plaukuoti lapeliai. Skrotelės tampa labai kompaktiškos. Tačiau augalo augimas visiškai nesustoja, todėl žieminės skrotelės gražiausios būna anksti pavasarį ir kažkuo primena rožių žiedus.
„Žieminės” skrotelės
Šaknys kuokštinės, pavienės. Šaknynas silpnai išvystytas. Ramybės periodo pabaigoje šios tuklės gali išvis neturėti šaknų, o drėgmę siurbti skrotelės pamatine dalimi.
Natūraliomis sąlygomis dauginasi sėklomis ir naujomis skrotelėmis, susidarančiomis skylant senajai iškart po žydėjimo ar jo metu.
Auginimas dirbtinėse sąlygose
Morano tuklės gebėjimas prisitaikyti prie esamų sąlygų ir yra tas veiksnys, įtakojęs jos populiarumą augintojų tarpe. Ypač ji rekomenduotina pradedantiesiems vabzdžiaėdžių augintojams.
Auga gerai tiek dirbtiniame duriniame substrate, tiek gyvuose kiminuose. Gana gausiai žydi, kartais kelis kart metuose ir dirbtinėmis sąlygomis. Lengvai dauginasi skrotelės dalinimu ar lapais.
Nesunkiai pereina į ramybės periodą kambaryje. Ir nors natūraliai yra įpratusi ramybę praleisti sausroje, mūsų platumose sureaguoja į trumpėjančią dieną ir lengvai gali sulaukti pavasario tomis pačiomis sąlygomis. Sausas kambarių oras jai nekenkia. Taigi, augintojams belieka ir toliau pasirūpinti, kad būtų nuolat vandens indelyje po vazonu, ir kartkartėmis pašalinti atmirštančius ir džiūnančius „medžioklinius” lapus.
Dirbtinėmis sąlygomis dažniausiai dauginama vegetatyviškai – skrotelės dalinimu arba lapais.
Informacijos šaltiniai:
1. Wikipedia;
2. A World of Pinguicula.
Jogaila Mackevičius
