Kaliforninė darlingtonija – mūsuose dar retas vabzdžiaėdis augalas. Vargu, ar aptiksime jį prekyboje, ar daug vabzdžiaėdžių augalų augintojų gali pasigirti jį turintys savo kolekcijoje.

Negausų šio augalo paplitimą ir mažą populiarumą matyt lemia jo išrankumas aplinkos sąlygoms, kai visą laiką reikia sudaryti specifines temperatūrines augimo sąlygas, be kurių darlingtonija ilgainiui ims skursti ir greičiausiai sunyks.  Taigi, lauke visus metus ji Lietuvoje neaugs, o standartiniame bute kai kuriais metų laikais aplinkos sąlygos bus visiškai netinkamos.

Nepaisant to, pabandykime susipažinti su šiuo augalu šiek tiek artimiau – tiek teoriškai, tiek praktiškai.

Kaliforninė darlingtonija (Darlingtonia californica) – vabzdžiaėdis augalas, priklausantis Darlingtonia genčiai, Saracėnijinių šeimai. Gentyje tik viena rūšis – Darlingtonia californica. Paplitusi Šiaurės Amerikos pelkėse. Augalas pirmą kartą aptiktas 1841 metais botaniko William D. Brackenridge. 1853 m. jis buvo aprašytas John Torrey, kuris ir davė genčiai pavadinimą Darlingtonia botaniko William Darlington (1782-1863) garbei.

Auga kaip ir dauguma vabzdžiaėdžių buveinėse, kuriose juntamas azoto stygius dirvožemyje. Skirtingai nuo kitų savo šeimos augalų, darlingtonija nesinaudoja lietaus vandeniu, kurio prilyja į gaudykles, o pumpuoja vandenį iš šaknų. Kitas skirtumas nuo daugelio vabzdžiaėdžių – jos gaudyklės neišskiria jokių virškinimo fermentų. Gaudyklių viduje ląstelės savo struktūra panašios į šaknų ląsteles, galinčias įsiurbti vandenį ir maisto medžiagas. Visas virškinimas vyksta simbiontinių bakterijų ir pirmuonių, gyvenančių gaudyklėse, dėka. Tai jie skaido patekusį į vidų grobį.

Darlingtonija nėra lengvai auginamas vabzdžiaėdis augalas. Ji mėgsta temperatūrų skirtumą – karštą dieną ir vėsią naktį. Kadangi šie augalai auga pelkėse, kurias maitina kalnų šaltiniai, jiems ypač svarbi vėsi temperatūra šaknų zonoje (kai kurie augintojai jas net gi vėsina karštomis dienomis ledo gabaliukais).

Sėklos dygsta ilgai ir sunkiai. Todėl geriausia darlingtoniją dauginti atžalomis (stolonais), kurios susiformuoja žiemos pabaigoje ar pavasarį. Stoloną galima supjaustyti į keletą gabaliukų, kiekvienam paliekant po vieną pumpurą, kuris po kiek laiko išsprogsta ir duoda pradžią naujam augalui.

Žiemos laikotarpiu (3-5 mėn/metus) būtina vėsi temperatūra. Augalas pereina į visiškos ramybės režimą.

Augintojai ir selekcininkai išvedė trijų tipų augalus: visiškai žalius, visiškai raudonus ir dvispalvius (žaliai-raudonus). Laukinio tipo augalai būna žali išsklaidytoje šviesoje ir dvispalviai saulės atokaitoje.

Kur įsigyti?

Greičiausiai įsigyti pavyks tik iš vabzdžiaėdžių augalų kolekcionierių ar specializuotų jų auginimo ūkių užsienyje.

Augalas nėra trapus, todėl jei jums jis buvo išsiųstas geros kokybės ir tinkamai supakuotas – greičiausiai siuntimo metu mažai nukentės.

Ką daryti įsigijus?

Pasodintai, persodintai darlingtonijai reikia didesnės aplinkos drėgmės

Pirmiausiai, tinkamas substratas.  Čia rekomendacijų nėra labai daug. dažniausiai naudojamas lygiomis dalimis sumaišytų durpių ir smėlio mišinys. Vazono dydis irgi nėra labai svarbus, nors darlingtonijos ir turi neblogai išvystytas, gana trapias šaknis, bet maisto medžiagų stygių kaip ir visi vabzdžiaėdžiai kompensuoja „medžiodamos“

Taigi, pasodinę į pasiruoštą ir iš anksto sudrėkintą substratą, pasistenkime bent jau pirmomis savaitėmis padidinti augalo aplinkos drėgmę. Kasdien jį nupurkškime, uždenkime maišeliu ar įstatykime į mažą pridengtą akvariumą. Aklinai pridengti augalo nevertėtų, oras bent šiek tiek turėtų cirkuliuoti viduje.

Ir kas svarbiausia – pridenkime vazoną nuo tiesioginių saulės spindulių, stenkimės sudaryti tokias sąlygas, kad šaknims būtų kuo vėsiau – tai vienas iš pagrindinių faktorių, ateityje lemsiantis sėkmingą šio mūsų augintinio augimą ir vystymąsi.

Kaip ir daugumai vabzdžiaėdžių, substrato nuolatinė drėgmė darlingtonijoms yra būtina – taigi, nepamirštame jau tapusiu „standartiniu“ padėkliuko su minkštu vandeniu po vazonu.

Vikšro apgraužta tūta

Nors gali pasirodyti paradoksalu, bet vabzdžiaėdę darlingtoniją gali apgraužti sraigės, šliužai ar drugių vikšrai. Be to, ji labai bijo saulašarių „prisilietimo“. Jei kolekcijoje laikysite greta, pavyzdžiui, kapo saulašarę ir darlingtoniją, pasirūpinkite, kas jos nesiliestų viena su kita. Priešingu atveju ant darlingtonijos tūtų atsiras nudegimo žymių – rusvų ar juosvų apskritų dėmelių, kurios ilgainiui sudžius ir tūtos atrodys nedekoratyviai.

Štai ir visos gudrybės. O medžiojimu darlingtonijos tikrai pasirūpins pačios. Nereikia „per prievartą“ bandyti įkišti kokios musės ar kito vabzdžio joms į gaudykles, nes taip mes jas galim nesunkiai pažeisti.

Informacijos šakltiniai:

  1. Wikipedia;
  2. US Forest Service;
  3. International Carnivorous Plant Society,
  4. Nuotraukų galerija,
  5. Tema forume.

Jogaila Mackevičius