Gaila, kad šio straipsnio rašymo metu nebuvo sudygusių jokių tuklių sėjinukų, todėl visi pavyzdžiai bus su mažais iš lapo paaugintais augalais. Juk iš esmės – tai tas pats. Jauni tuklių augalai gali būti persodinami, kai jų skrotelės pasiekia 0,5-1 cm skersmenį. Ir šiuo atveju augalo padauginimo būdas nėra jau toks svarbus.
Persodinant mes vėl gi esam laisvi rinktis – gyvi kiminai ar durpinis substratas. Kaip jau ne kartą buvo minima šioje svetainėje, daugeliui tuklių rūšių kiminai yra labai palanki augimo ir vystymosi terpė. Jų menkos šaknys gauna pakankamai drėgmės ir oro, gerai vyksta oro cirkuliacija, kiminų substratas neužmirksta, nepradeda rūgti. Skirtingai, pavyzdžiui, nuo saulašarių, kurios sparčiai augančiuose kiminuose gali tiesiog „paskęsti”, tuklės su šiais savo kaimynais susitvarko gana gerai. Būna net gi priešingai – per daug išvešėjusių tuklių skrotelės užgožia kiminus, ir šie, negaudami saulės šviesos, palaipsniui po tuklių lapais atmiršta.
Taigi, prieš kiek daugiau nei mėnesį, kai buvo rašomas šios svetainės straipsnis „Tuklių dauginimas (1)„, kartu tuo pat metu buvo fotografuojami ir į kiminus dedami lapeliai. Pažiūrėkime, kas gi gavosi. Atidengę dangtelį pamatysime kelias paaugusias skroteles (jos buvo padėtos kartu su paskirais lapeliais) ir daugiau ar mažiau nugeltusius pačius lapelius.
Atrodo, nieko nepavyko… Neskubėkite nusiminti. Paimkim pincetą ir atsargiai už paties krašto ištraukime lapelius iš kiminų. Vaizdas turėtų mus nudžiuginti.
Tuose lapų galuose, kurie buvo paslėpti kiminuose susiformavo visai nemaži jauni augaliukai.
Ir kad daugiau nekiltų abejonių dėl substrato pasirinkimo, pabandykime dalį augalų pasodinti kiminuose, o dalį perkelti į durpinį substratą.
Kiminuose iš esmės jokios sąlygos nepasikeis, tik išimti iš mini-šiltnamiuko jauni augalai pateks į mažesnės oro drėgmės apsuptį. Užpildytame kiminais plastikiniame vazonėlyje labai nesunku atsargiai įterpti negausias ir trumpas jaunų tuklių šaknis. Vazonėlis kaip visada statomas į padėkliuką, kuris per centimetrą kitą pripildomas minkšto vandens. Pirmąją savaitę gerai būtų jaunus augalus kasdien bent po kartą nupurkšti aplinkos oro temperatūros minkštu vandeniu. Vėliau reikiama mikroklimatą palaikys kiminai. Taigi, čia perkeliame dalį naujų jaunų augalų.
Kitą dalį – į durpinį substratą. Naudosime jau vieną kartą aptartą, tik kiek supaprastintą, receptą: durpės, perlitas, vermikulitas (pastarąjį galima visiškai pakeisti perlitu), smėlis, kiminai – 10:2:2:1:1. Iš recepto sudėties pašalinsim tik kiminus.
Taigi, visas sudėtines dalis atitinkamomis proporcijomis sumaišome ir gerai sudrėkiname. Jaunos tuklės teturi keletą, ne ilgesnių nei centimetras šaknelių, todėl nesunku bus jas įsprausti į vazonėlį. Ir vazonėlį šiuo atveju reikia imti ne didelį, gal kokių 5 cm skersmens, su gausiomis skylutėmis dugne. Pirštu ar pagaliuku padaroma nedidelė duobutė, į kurią talpinamos smulkios tuklių šaknys ir atsargiai užžeriamos substratu. Apspausti pasodintų šaknų nereikia. Tiesiog stipriai supurškiame pasodinta augalą – vandens srovė užpildys visus susidariusius tarpus tarp šaknų ir substrato.
Dar noriu priminti, kad jei senasis lapas, iš kurio susiformavo jaunas augalas nėra nunykęs, jį derėtų ir palikti. Jei jis dar žalias, tai padės jaunam augalui vykdyti fotosintezė ir kaupti taip reikiamas maisto medžiagas. Jei jau spėjo nugelsti, tada iš jo dar bus perneštos likusios maisto medžiagos ir mikroelementai (kas labai jaunam augalui svarbu) į naujai susiformavusį augimo kūgelį. Ir tik jei senasis lapas jau spėjo nudžiūti, jį galim atsargiai pašalinti.
Štai ir turime keliais būdais persodintų augalų grupelę.
Palauksim ir pažiūrėsim, kokiomis sąlygomis jie augs sparčiau ir geriau.
Jogaila Mackevičius
