.

Prieš vieną amžių anglų botanikas Henry Ridley  keliavo po Malaiziją  ir įkopė į Tahan kalną, esantį dabartinėje Pahang provincijoje. Šio kopimo metu Ridley atrado dvi ąsotenių (Nepenthes) rūšis. Pirmąją rūšį 1908 metais jis pavadino N. gracillima, aprašydamas jos auginamus ilgus liaunus ąsočius, nusispalvinusius dažniausiai juodai, su žalsvais plėmais. Po šešiolikos metų jis aprašė antrąją savo atrastą rūšį, pavadindamas ją N. alba, kadangi jos ąsočiai buvo mažesni ir dažniausiai balti.

Nuostabūs Nepenthes alba ąsočiai

Per šimtmetį nuo Ridley darbų, šių dviejų rūšių klasifikacija tapo labai paini. Kai kurie botanikai jas aprašė kaip vieną rūšį, kiti klaidingai identifikavo, dar kiti pavadino neteisingais vardais, kaip antai N. ramispina, N. bongso, N. singalana.

Norėdamas suprasti Tahan kalno ąsotenių sistematiką, aš įkopiau į šį kalną 2008-taisiais. Viršutiniuose kalno šlaituose aš pastebėjau dviejų tipų Nepenthes populiacijas, kurios abi atitiko originalius Ridley N. gracillima ir N. alba aprašymus. Šių augalų ąsočiai skyrėsi dydžiu, spalva, forma, jie dažniausiai augdavo skirtinguose aukščiuose, skirtingose augimvietėse. Kiek man teko pastebėti, jie nesikryžmino ir aiškiai skyrėsi vieni nuo kitų. Remdamasis savo stebėjimais, aš padariau išvadą, kad Ridley šių augalų klasifikacija kaip dviejų atskirų rūšių yra teisinga – N. alba ir N. gracillima yra dvi skirtingos rūšys.

N. alba pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „albus” – baltas.  Pavadinimas nusako šio augalo viršutiniųjų ąsočių spalvą. N. alba plačiai paplitęs viršutiniuose Tahan kalno šlaituose didžiausiame Malaizijos nacionaliniame parke Taman Negara, ir jo populiacijų gausumas didėja kylant aukštyn nuo 1600 iki 2187 metrų virš jūros lygio.  Tahan kalno populiaciją sudaro dešimtys tūkstančių morfologiškai panašių augalų: panašių dominuojančia spalva (viršutiniai ąsočiai gali savo spalva varijuoti), dydžiu. Platesnis N. alba paplitimas už Tahan kalno ribų lieka neaiškus, bet herbaro pavyzdžiai iš Tapis kalno byloja, kad ši rūšis auga ir ten.

Mažesniuose aukščiuose N. alba auga krūmynuose, dažniausiai ant šlaitų pakilimų. Jis užaugina šakotą, iki 5 metrų ilgio stiebą, kylantį, užsikabinantį už aplinkinių augalų, stiebą. Čia šie augalai auga dažniausiai saulės atokaitoje. Didesniuose aukščiuose (ypač viršutiniuose kalno šlaituose) šie ąsoteniai auga arba krūmynuose, arba atvirose vietovėse, neturinčiose augmenijos. Čia jie suformuoja kompaktišką rozetę ar trumpą kylantį stiebą, kuris driekiasi pažeme. Kalno viršūnėje šie ąsoteniai auga vandens užliejamose, žolėtose vietose, tarp žemų žolių ir orchidėjų. Tokiose atvirose augimvietėse šie augalai būna žemaūgiai, žydintys egzemplioriai gali tesiekti 25 centimetrus.

Nepenthes alba ąsotis gali būti visiškai baltas

Apatinis N. alba ąsotis

Apatiniai ąsočiai yra iki 12 cm ilgio ir 4,5 cm pločio (žinoma, jie dažniausiai yra mažesni už šiuos maksimalius parametrus). Apatinė ąsočio pusė yra ovali ir kiek išsipūtusi. Virš šios dalies ąsotis siaurėja (dažniausiai abi dalys atskirtos nedidelės sąsmaukos), o likusi ąsočio dalis yra cilindriška, labai nežymiai platėjanti prie ąsočio žiočių. Ąsočio sparneliai apie 7 mm pločio, padengti iki 10 mm ilgio šereliais. Peristomas cilindriškas, siaurėjantis ąsočio priekyje ir platėjantis ąsočio užpakalinėje dalyje (ypač ties dangteliu). Peristomo gūbreliai yra nusitęsę į ąsočio vidų, sudarydami iki 2 mm ilgio spygliukus. Dangtelis ovalus ar elipsiškas, iki 4 cm ilgio ir 3,8 cm pločio, be priedų. Pentinas dažniausiai nešakotas, iki 13 mm ilgio.

Apatinių ąsočių spalva labai panaši. Išorinis paviršius yra tamsiai purpuriškai rusvas, dažnai išmargintas šviesesnėmis dėmėmis. Vidinis paviršius šviesiai purpurinis, neretai taip pat išmargintas šviesesnėmis dėmėmis.  Abi dangtelio pusės šviesiai purpurinės ar rausvos. Persitomas tamsiai purpurinis ar juodas.

Viršutinieji ąsočiai būna iki 13 cm ilgio ir 4 cm pločio (dažniausiai mažesni). Apačia siaurėjančiai piltuviška ar ovali. Virš šios dalies dažniausiai yra sąsmauka, už kurios ąsotis cilindriškas iki pat angos. Sparneliai redukuoti iki gūbrelių, išsidėstančių suplokštėjusios priekinės ąsočio dalies kraštuose. Peristomas iki 7 mm pločio, šiek tiek platėjantis šonuose ir užpakalinėje ąsočio dalyje. Peristomo gūbreliai yra apie 0,5 mm aukščio, tarp jų apie 1 mm tarpai (dažnai peristomo gūbreliai yra net nejuntami). Visos kitos dalys tokios pačios, kaip ir apatinių ąsočių.

Tiek vidinė, tiek išorinė ąsočio pusės dažniausiai yra baltos, taip pat apatinė pusė gali būti gelsvai žalsva prie pagrindo. Raudoni ar ružavi plėmai ar dryžiai gali būti tiek vidinėje, tiek išorinėje pusėje (ar abejose), o jų spalvos intensyvumas gali labai varijuoti.  Sparnų rudimentai gali būti tamsiai purpuriniai ar balti tų augalų, kurie išaugina visiškai baltus ąsočius. Peristomas dažniausiai visiškai baltas, kartais su raudonais ar rausvais dryžiais. Dangtelis visiškai baltas arba išmargintas raudonais ar rausvais plėmais, arba rausvas.

Siauras Nepenthes gracillima ąsotis

Viršutinių ąsočių spalva labai varijuoja. 90% N. alba augalų augina ąsočius, kurie dažniausiai balti su raudonomis ar ružavomis dėmėmis vidinėje ar išorinėje pusėje. Apie 9% visos laukinės Tahan kalno populiacijos augina visiškai baltus ąsočius. Likęs 1% turi labai stipriai raudonais dryžiais išmargintus ąsočius. Šie ąsočiai atrodo grynai raudoni, ružavi ar oranžiniai.

N. gracillima (grakštusis ąsotenis) pavadinimas kilęs iš lotyniškųjų „gracilis” – lieknas, grakštus ir „illimus” – labai, apibūdinančių šio augalo viršutiniuosius ąsočius. Kol kas N. gracillima žinomas kaip augantis tik viršutiniuose Tahan kalno šlaituose, ir, atrodo, yra gerokai retesnis už N. alba. Visos žinomos jo populiacijos auga aukštikalnių krūmynuose drėgnose keterų viršūnėse 1600-1700 metrų aukštyje virš jūros lygio. Jis nėra dažnas ir paplitęs visame Tahan kalne, o dauguma populiacijų sudaro vos kelios dešimtys augalų (kurie yra labai panašūs ir vienodi). N. gracilima dažniausiai formuoja šakotą iki 3 m stiebą, kuris kyla pasiremdamas aplinkiniais augalais. Dažniausiai šis ąsotenis auga šviesiose vietovėse ar net gi saulės atokaitoje. Skirtingai nuo baltojo ąsotenio, grakštusis ąsotenis neformuoja trumpų stiebų su kompaktiška lapija prie žemės paviršiaus atvirose, plikose vietovėse.

Apatiniai ąsočiai yra iki 22 cm ilgio ir 7 cm pločio. Apatinė ąsočio pusė ovali ir plati, viršutinioji pamažu (arba staigiai) siaurėjanti su atsikišimu (ar be jo), ir tampa cilindriška prie ąsočio angos. Sparneliai iki 9 mm pločio, padengti plonų iki 1 mm ilgio plaukelių. Peristomas glotnus, iki 1,8 cm pločio, plonesnis ąsočio priekinėje dalyje, platėjantis šonuose ir ypač prie dangtelio.  Peristomo priekyje gali būti nedidelis plyšys iškart po dangteliu. Peristomas su ryškiais gūbreliais iki 1,5 mm pločio, atskirtais 1,5 mm tarpais. Vidinis peristomo kraštas kelis milimetrus nusileidžia į ąsočio vidų. Gūbreliai viduje formuoja iki 2 mm ilgio spygliukus. Dangtelis ovalus ar elipsiškas, iki 6 cm ilgio ir 5 cm pločio, be išaugų. Pentinas dažniausiai nešakotas, iki 2 cm ilgio.

Apatinių ąsočių išorinė pusė dažniausiai gelsvai žalia, išmarginta daugybės įvairaus dydžio raudonų ar purpurinių plėmų. Peristomas yra žalias ar rausvas, dažnai su tamsiai raudonomis ar purpurinėmis juostomis. Vidinė ąsočio pusė ir apatinė dangtelio pusė yra žalios ar šviesiai geltonos. Viršutinioji dangtelio pusė yra žalsva su įvairaus dydžio tamsiai purpuriniais ar juodais plėmais. Visose mano stebėtose populiacijos apatiniai N. gracillima ąsočiai buvo labai panašūs.

Viršutiniai ąsočiai yra iki 26 cm ilgio ir 5 cm pločio (gerokai didesni nei N. alba). Visas ąsotis yra piltuviškas, stipriai siaurėjantis ir atrodo ištįsęs. Kartais apatinysis trečdalis gali būti šiek tiek išsipūtęs su nežymia sąsmauka virš išsipūtimo. Sparneliai redukuoti iki siaurų keterų, esančių suplokštėjusios priekinės ąsočio pusės šonuose. Peristomas iki 12 mm pločio, gali būti šiek tiek platėjantis šonuose ir užpakalinėje pusėje. Peristomo gūbreliai iki 0,5 mm aukščio, tarp jų iki 0,5 mm tarpeliai (kartais peristomo gūbreliai gali būti beveik nepastebimi). Kitos dalys panašios į apatinių ąsočių.

Išorinė viršutinių ąsočių pusė yra dažniausiai juoda, išmarginta įvairaus dydžio ryškiai žalių plėmų (jie yra ilgesni prie ąsočio pamato). Taip pat nuspalvinta ir viršutinioji dangtelio pusė. Vidinė ąsočio ir apatinioji dangtelio pusės yra gelsvai žalios. Peristomas geltonas su siauromis juodomis ar purpurinėmis juostomis.

Nuostabūs Nepenthes alba ąsočiai

Šių dviejų rūšių atradimas Tahan kalne iškėlė klausimą, kiek plačiai jos paplitusios Malaizijos pusiasalyje ir už jo ribų. Abi šios rūšys auga gerai saugomose ir tvarkomose teritorijose, taigi, išnykimas joms negresia.

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius