.en

Cikūnai ir stiebiniai (mediniai) paparčiai atstovauja dvi senovines augalų grupes, išsivysčiusias prieš tai, kai atsirado dabartiniai induočiai žiediniai augalai. Būdamos panašios išvaizdos, šios augalų grupės nėra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Tai parodo jų vystymosi ciklas. Cikūnai dauginimuisi išaugina vienalyčius kankorėžius, esančius ant skirtingų augalų. Tuo tarpu stiebiniai paparčiai suformuoja sporas, kas būdinga visiems paparčiams. Cikūnai suformuoja didelį vainiką ir sudėtinių, visžalių lapų, išaugančių dažniausiai storo stiebo viršuje, ir paplitę daugelyje tropinių ir subtropinių pasaulio regionų, daugiausia Pietų ir Centrinėje Amerikoje (kur sutinkama didžiausia įvairovė), Meksikoje, Antiluose, Jungtinių Amerikos Valstijų pietryčiuose, Australijoje, Melanesijoje, Mikronezijoje, Japonijoje, Kinijoje, Pietryčių Azijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Madagaskare, pietinėje ir tropinėje Afrikoje. Žinomos 305  cikūnų rūšys, priklausančios 12 genčių ir 3 šeimoms. Dauguma cikūnų auga miškuose ar krūmynuose, dažniausiai saulės atokaitoje, kai kurie pusdykumėse ir sausringuose regionuose, kur gali dažnai kilti gaisrai, taip pat augantys ant atvirų  skardžių ar įsišakniję tiesiai į pliką uolą. Skirtingų cikūnų rūšių augimo ciklai labai skiriasi, dauguma auga greitai, per keletą metų pasiekdamos brandų amžių, kitoms prireikia dešimtmečių, kad sužydėtų pirmą kartą. Kai kurios rūšys pasižymi ilgaamžiškumu, atskirų individų amžius gali siekti šimtmetį tiek laukinėje gamtoje, tiek augančių kultūroje. 

Dabar jie sudaro nedidelę augalų pasaulio dalį, tačiau anksčiau cikūnai buvo labai paplitę ir vyravo tarp dabar išlikusių gyvybės formų. Randamoms cikūnų iškasenoms yra mažiausiai 280 metų, tačiau manoma, kad jie atsirado gerokai anksčiau, prieš 325 milijonus metų. Dabartinių cikūnų rūšių paplitimas rodo, kad senovinės jų rūšys buvo plačiai paplitusios senuose superžemynuose Laurazijoje ir Gondvanoje gerokai anksčiau, nei pradėjo formuotis šiuolaikiniai žemynai. Tuo laikotarpiu cikūnų įvairovė labai padidėjo, jie plačiai išplito, o prieš 57 milijonus metų jie buvo dominuojantys floros elementai augalų karalystėje, kurie išgyveno iki šių laikų. Šis periodas botanikoje žinomas kaip „cikūnų era“. Tuo metu cikūnai, kartu su plikasėkliais ir ginkūnais sudarė didžiulius miškų masyvus, gaubusius didžiąją planetos dalį. Cikūnai ne tik kartu gyveno su dinozaurais, bet daugelis jų buvo neatsiejama dinozaurų aplinkos dalis, dauguma žolėdžių dinozaurų mito didžiųjų cikūnų lapais. Cikūnų žiedadulkės iškasenose rastos kiekviename kontinente nuo Sibiro iki Antartktikos. Visos išlikusios jų rūšys fosilijose randamos prieš 50-60 milijonų metų. Nuo tų laikų iki dabar iškasenos aiškiai parodo, kad cikūnų vietą užėmė augalai su efektyvesne dauginimosi sistema, tokie augalai perėmė dominavimą. Pamažu cikūnai perleido dominavimą, ir dabar egzistuojančios rūšys daugiau atstovauja kažkada gausiai paplitusiai augalų grupei.

Stiebiniai paparčiai panašiai sudaro senovinių paparčių rūšių grupę Cyatheales eilėje, išsiskiriantys tuo, kad turi kylantį, sumedėjusį, kamieno formos stiebą. Dauguma stiebinių paparčių priklauso Cyatheaceae (penkios gentys) ir Dicksoniaceae (trys gentys) šeimoms, o šiuo metu viso žinoma apie tūkstantį jų rūšių. Didžioji dauguma rūšių auga tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, taip pat vidutinio klimato miškuose Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir aplinkinėse salose, keletas rūšių, tokių kaip Culcita, auga pietų Europoje. Daug rūšių paplitusios tik mažose teritorijose, atskirose salose ar net paskiruose kalnuose. Tai sukelia aukšto lygio endemizmą ir tai, kad daugelis stiebinių paparčių vis dar nėra žinomi pasaulio mokslininkams. Daugelis paparčių plačiai paplitę dėl mikroskopinės savo vystymosi stadijos – sporų, kurias lengvai gali pernešti vėjas. Tai būdinga ir stiebiniams paparčiams. Didžiausi stiebiniai paparčiai užaugina iki 25 metrų aukščio stačius stiebus, tačiau daugumos rūšių stiebai gerokai trumpesni. Kaip ir cikūnai, stiebiniai paparčiai turi visžalę lapiją iš sudėtinių lapų, galinčių siekti kelis metrus.

Iškasenose randami įrodymai, kad stiebiniai paparčiai klestėjo prieš 200 milijonų metų. Daugelis Cyatheaceae ir Dicksoniaceae rūšių buvo labai plačiai paplitusios prieš 150 milijonų metų, tačiau dabartinės rūšys sutinkamos iškasenose, kurioms tik 65 milijonai metų, kai naujos stiebinių paparčių rūšys susidarė panašiai kaip ir cikūnų atveju. Staigus posūkis stiebinių paparčių rūšyse įvyko prieš 65 milijonus metų, kai Kreidos periode išnyko daugelis organizmų rūšių. Nuo to laiko iki dabar, stiebiniai paparčiai labai pakito, stengdamiesi konkuruoti su naujai atsiradusiais žiediniais augalais.

Tiek cikūnai, tiek stiebiniai paparčiai buvo stipriai veikiami žmogaus veiklos. Iš visų 305 cikūnų rūšių, 23% yra pavojingoje ar itin pavojingoje situacijoje, o 15% yra traktuojamos kaip itin pažeidžiamos. Daugelis stiebinių paparčių rūšių yra pripažintos kaip išnykusios, dešimtys – nykstančios. Abi grupės yra stipriai veikiamos, nes mėgstamos sodininkų, todėl dažnai kasamos laukinėje gamtoje ir dideliais kiekiais. Daugelyje pasaulio regionų iš laukinės gamtos iškasti augalai parduodami kaip kambariniai augalai, neretai už didelę kainą. Neribojamas cikūnų ir stiebinių paparčių kolekcionavimas, atsižvelgiant į jų sąlyginai lėtą vystymosi ciklą, kartu su jų augimviečių naikinimu, dažnai gali sukelti populiacijos žūtį.

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius