.en

 

Iridescent Plants of the World

Tropiniuose Azijos, Afrikos ir Amerikos regionuose vis daugiau atrandama augalų, pasižyminčių išskirtiniu, dažnai brilijantiniu švytėjimu. Stulbinanti šviesa dažniausiai atsiranda dėl atspindinčių granulių epiderminėse augalo lapų ląstelėse. Granulės atspindi tam tikro bangos ilgio (dažniausiai melsvą) šviesą, leisdamos lapui šviesti specifine spalva ar atspalviu, įprastai melsva, žalia, kartais purpurine. Daugumoje mirguliuojančių augalų šviečia ta spalva, kuria nusispalvinę jų lapai. Tačiau yra mažiausiai viena Selaginella rūšis, kurios lapai šviečia melsvai, tačiau kai kur atsiranda šviečiantys raudonai ružavi plėmai.

Daugelis (galbūt visi) dideli šviečiantys augalai auga tropinėse platumose ir auga dažniausiai žemose, užpavėsintose, tankiai apaugusiose buveinėse. Tik keletas augalų auga aukštikalnėse ir saulės atokaitoje, tai – tik išimtys. Daugiausia šviečiančių augalų priklauso Selaginella genčiai, gausiai paplitusiai Pietryčių Azijoje ir Afrikoje. Selaginella willdenovii yra viena labiausiai paplitusių ir geriausiai žinomų šviečiančių rūšių, išauginančių iki 30 cm gležnus lapūnus, padengtus smulkiomis keleto milimetrų ilgio lapų plokštelėmis. Viršutinis S. willdenovii lapijos paviršius švyti nuostabia žalsvai melsva šviesa, matoma tik tam tikru kampu. Skirtingos populiacijos pasižymi skirtingu švytėjimu, ir panašu, kad tai priklauso nuo aplinkos (būtent apšviestumo) veiksnių. S. willdenovii yra žemumų augalas, augantis dažniausiai prie pat žemės miškuose ir krūmynuose, o labiausiai švyti tie augalai, kurie auga silpname šešėlyje. Jei augalai auga saulės atokaitoje ar tamsomis sąlygomis, jie praranda gebėjimą švytėti.

Iridescent Plants of the World

Pietų Amerikoje Stegolepis – taip pat nuostabus švytintis augalas, augantis plokštikalnėse (plokščiuose smiltainio kalnuose, išsibarsčiusiuose Venesuelos ir Brazilijos pasienyje). Labiausiai įspūdinga rūšis yra Stegolepis hitchcockii, randama tik keletoje slėnių Neblina kalno viršūnėje. S. hitchcockii auga stačias tarp aplinkinių krūmų visiškoje saulės atokaitoje, formuodamas tvirtą ploną stiebą, kurio viršūnėje išauga tvirti 30-60 cm ilgio aštrūs lapai, sudarydami tarsi arką augalo viršuje. Viena lapo pusė yra gelsva, kita tamsios jūros žalumos. Tamsiai žalia pusė turi lygią permatoma kutikulę, kuri šviečia mėlynai, žvelgiant į ją skirtingu kampu. Ten, kur auga ištisi S. hitchcockii sąžalynai, visas kraštovaizdis mirguliuoja žalsvai melsva spalva, švelniai banguodamas vėjyje.

Apie 20 Stegolepis rūšių yra žinoma, ir tik keletas turi sugebėjimą švytėti. Gerokai mažesnė rūšis Stegolepis ligulata turi mažesnius aštrius lapus, kurie švyti purpurine spalva, ypač kai yra šlapi ar panirę vandenin. Abi rūšys S. hitchcockii ir S. lingulata yra aukštikalnių augalai, augantys saulės atokaitoje.

Iridescent Plants of the World

Tarp Stegolepis auga mažiausiai viena švytinčių paparčių rūšis, pavadinta Elaphoglossum wurdackii, kuri išvystė panašų į S. willdenovii švytintį lapų epidermį. E. wurdackii lapai yra smailėjantys ar ovalūs, dažniausiai tamsiai pilkai žali, bet švyti turkio spalva, žvelgiant į juos įvairiu kampu.

Ekspedicijos į Borneo 2006 metais metu, man teko stebėti daugybę švytinčių augalų Sarawak provincijoje, augančių pavėsyje tankiame atogrąžų miške. Augalų lapai švietė melsvomis ar žalsvomis spalvomis, kartais su rausvais plėmais jų galuose. Taip pat ten augo daugybė paparčių švytinčių mažomis balsvomis „gėlėmis“, tačiau identifikuoti juos mano draugams botanikams nebuvo lemta.

Iridescent Plants of the WorldMums dar reikia daug sužinoti apie švytinčius augalus. Net pati švytėjimo prasmė kol kas lieka visiškai neaiški. Tai nėra būdas pritraukti apdulkintojus, nes švytintiems paparčiams jų nereikia, o švytintis Stegolepis augina švytinčius lapus kiaurus metus, nepriklausomai nuo žydėjimo sezono. Galima kažkiek paaiškinti švytėjimą kaip apsauginę funkciją atspindint dalį ultravioletinių spindulių, kurie intensyvesni didesnėse aukštumose. Koncentruotas ultravioletas yra pražūtingas chloroplastams, taigi, atspindint šiuos spindulius, susidaro natūrali apsauga. tačiau tai nepaaiškina žemumose ir pavėsyje augančių augalų švytėjimo. O Selaginella savybė nustoti švytėti saulės atokaitoje kardinaliai paneigia šį spėjimą.

Iridescent Plants of the World

Augalų švytėjimo kontrolės veiksniai taip pat nėra išsiaiškinti ir mažai tyrinėti. Daugumoje atvejų, perkelti į dirbtines sąlygas, augalai praranda gebėjimą švytėti, arba jis labai sumažėja, net ir tuo atveju, jei augalai auginami tokiomis pat kaip ir laukinėje gamtoje sąlygomis. Tik keletas augalų (daugiausia Selaginella ir Azijos papartis Microsorum thailandicum), auginami kultūroje, nepraranda savo švytėjimo savybių, todėl gausiai siūlomi augalų prekybininkų. Kitos švytinčių augalų rūšis yra mažai tyrinėtos, todėl neaišku, kaip jos pasielgtų dirbtinėmis sąlygomis. Vienareikšmiškai aišku, kad mes tik pradedame pažinti šiuos mįslingus augalų karalystės atstovus ir kokios jų šviečiančios ir mirguliuojančios lapijos priežastys.

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius