.en

Aš atvykau į Madagaskarą 2007-taisiais norėdamas patyrinėti ir nufotografuoti šios salos vabzdžiaėdžius augalus. Pirmiausiai aš norėjau surasti madagaskaro ąsotenį (Nepenthes madagascariensis) – nuostabų ąsotenį, auganti tik Madagaskare. Madagaskaro ąsotenis daugeliu atžvilgių yra ypatinga ąsotenių rūšis – jis buvo pirmasis atrastas šios genties augalas. Pirmasis jį aprašė Etienne de Flacourt 1658 metais. Šis įrašas skamba taip:

Tai augalas, išaugantis iki 3 pėdų aukščio, kuris ant savo 7 colių ilgio lapų galų išaugina nuostabios išvaizdos tuščiavidurį žiedą ar vaisių, primenantį mažą vazą su atskiru dangteliu. Yra raudonų vazų ir geltonų, geltonos yra didesnės. Šalies gyventojai renka gėles, sakydami, kad jei kas praeidamas jas nuskina, tas nepakliūna į lietų tą dieną. Žinodamas tai aš ir kiti prancūzai nuskynė jas, ir lietaus tą dieną nebuvo. Po lietaus šios gėlės būna pilnos vandens, kurio kiekvienoje telpa gera pusė stiklinės.

Dabar mes žinome, kad „tuščiaviduriai žiedai ar vaisiai primenantys mažą vazą“ yra ne kas kita kaip augalo ąsočiai – specializuoti lapai, kurie prisitaikę privilioti, sugauti ir suvirškinti vabzdžius, kas leidžia šiems vabzdžiaėdžiams augalams gauti maisto medžiagas ir išgyventi skurdžiomis sąlygomis augimvietėse, neturtingose mineralais. Nariuotakojis-auka yra priviliojamas išsiskyrusiu nektaru ir ryškiomis ąsočio spalvomis, tačiau krenta į ąsočio vidų ir paskęsta ten esančiame skystyje.

Nepenthes madagascariensis ąsočiai

Nepenthes madagascariensis ąsočiai

Aš nuvykau į Madagaskaro pietuose esantį miestą Fort Dauphin, kur susitikau su draugu botaniku, maloniai sutikusiu mane palydėti į natūralias N. madagascariensis augimvietes, esančias netoliese. Šis augalas yra itin dažnai sutinkamas pietiniame Madagaskare, taip pat paplitęs drėgname vakarų Madagaskare ir šiaurinėje salos pakrantėje. Aš stebėjau augalus, augančius drėgnose samanose, keletą kilometrų nuo Fort Dauphin, kur šimtai augalų augo tarp bananų ir palmių, įsišakniję tiesiog kiminuose virš stovinčio vandens.

Viršutinysis Nepenthes madagascariensis ąsotis

Viršutinysis Nepenthes madagascariensis ąsotis

N. madagascariensis išaugina įspūdingus lapus iki 40 cm ilgio, nuo kurių galų nusitęsia ilgos plonos tendrilės su ąsočiais. Kiekvieno ąsočio bendras ilgis iki 25 cm, o forma visi jie daugiau mažiau piltuviški. Viena iš skiriamųjų rūšies charakteristikų yra tai, kad šių ąsočių peristomas turi du išsiskiriančius spyglius ties ąsočio anga. Šį požymį turėjo visi mano stebėti augalai. Beveik visi ąsoteniai formuoja dvejopus ąsočius – viršutiniuosius, esančius ant žemės, ir apatiniuosius, užaugančius tada, kai augalas ima augti kaip liana. Viršutinieji N. madagascariensis ąsočiai yra labai įspūdingi, dažniausiai ryškiai geltoni. Apatinieji dažniausiai rausvai purpuriniai ir dažniausiai apvalesnės formos.

Apatinysis Nepenthes madagascariensis ąsotis

Apatinysis Nepenthes madagascariensis ąsotis

Dviejų tipų ąsočiai paaiškina Etienne de Flacourt aprašyme minimus raudonus ir geltonus vazos formos darinius gana korektiškai, nes geltoni ąsočiai yra gerokai didesni už raudonus – būtent taip, kaip ir aprašyta.

Yra dar viena Nepenthes rūšis, auganti Madagaskare – rūšis, vadinama N. masoalensis (masoalos ąsotenis), kuri auga išimtinai tik Masoala pusiasalyje vakariniame Madagaskaro krante ir Ambato kalno regione. N. masoalensis yra glaudžiai susijęs su N. madagascariensis, tačiau labai retas laukinėje gamtoje. Masoala pusiasalis yra labai atoki ir gerai apsaugota vietovė, į kurią patekti reikia specialaus leidimo. Gaila, bet šios savo kelionės metu aš negalėjau tokio leidimo gauti ir nuvykti į Masoala pusiasalį patyrinėti N. masoalensis, taigi likusią savo kelionės dalį aš sutelkiau savo dėmesį į nuostabias vabzdžiaėdes Madagaskaro saulašares.

Saulašarės (Drosera) yra viena iš gausiausių vabzdžiaėdžių augalų genčių. Jos sugauna vabzdžius savo ryškiais lapais, padengtais liaukiniais plaukeliais, išskiriančiais lipnius vandens pagrindu sudarytus klijus. Šie klijai žiba saulės spinduliuose ir vilioja vabzdžius lūžtančios šviesos atspindžiais. Kontakto metu vabzdys iškarto prilimpa ir stengdamasis ištrūkti, sujudina lapą. Šis judesys skatina lapą susisukti ir apgaubti savo auką, kol ji galiausiai uždusta ar miršta nuo išsekimo. Aukos kūnas keletą dienų lieka apgaubtas lapo, kurio sekrecinės liaukos išskiria virškinamuosius fermentus, atpalaiduojančius maisto medžiagas iš aukos kūno. Lietaus vanduo nuplauna nesuvirškintus likučius, o lapas vėl pasidengia rasa ir būna pasiruošęs sugauti naują auką. Dauguma Madagaskaro saulašarių gaudo skraidančius vabzdžius, amarus, bites.

Madagaskare auga nemažai saulašarių rūšių, tačiau viena jų yra labai išskirtinė. Prancūzų gamtininkas Henri Humbert  1955 metais įkopė į nuošalų Marojejy kalną ir pirmą kartą tyrinėjo šio kalno augmeniją. Kalno viršūnėje jis aptiko keistą saulašarę, turinčią tvirtą statų stiebą. Kitais metais ši saulašarė buvo pavadinta jo vardu – Drosera humbertii (humberto saulašarė) – ir daugiau nebuvo tyrinėta nuo pat atradimo. Ji nebuvo atrasta niekur daugiau, išskyrus Marojejy kalno viršūnę šiaurės rytų Madagaskare, taigi, aš keliavau į šiaurę tam, kad geriau patyrinėčiau šį mažai žinomą augalą.

Įspūdingas ryškiai žalias šarvuotasis šimtakojis ant Marojejy kalno

Įspūdingas ryškiai žalias šarvuotasis šimtakojis ant Marojejy kalno

Marojejy kalnas yra Marojejy nacionaliniame parke, taigi prieš kopiant į jį, man reikėjo gauti leidimą ir nusisamdyti du gidus tam, kad kopimas būtų legalus ir saugus. Kelionė prasidėjo keletą kilometrų artėjant link kalno pro tankius, sodrius ątogrąžų miškus, gaubiančius Marojejy kalno papėdę. Keletą valandų mes ėjome link kalno pro tankų mišką, apsaugotą ir knibždėte knibždantį laukinės gyvūnijos, įskaitant lemūrus, gausybę paukščių, keletą įdomių nariuotakojų. Man teko pamatyti didžiulius juoduosius šimtakojus, siekiančius 10 cm ilgį, susisukančius į taisyklingą kamuoliuką. Netrukus aš pamačiau ir kitų, šviečiančių ryškiai žalių šimtakojų, aiškiai išsiskiriančių tarp rudų nukritusių lapų. Po dešimties valandų kelionės mes įsirengėme stovyklą medinėje pastogėje, kurią nacionalinio parko darbuotojai pastatė prieš pat didžiojo kalno viršūnę, apsupti lemūrų ir paukščių šauksmų ir šūkčiojimų. Kitą rytą mes leidomės į paskutinį kopimo etapą ir po keturių valandų kelionės per lietų ir rūką mes pasiekėme pliką, vėjų gairinamą viršūnę, kurioje augo tik žemi krūmai.

Marojejy kalno viršūnė

Marojejy kalno viršūnė

Atogrąžų miškas ant Marojejy kalno

Atogrąžų miškas ant Marojejy kalno

Drosera humbertii, auganti Marojejy kalno viršūnėje

Drosera humbertii, auganti Marojejy kalno viršūnėje

Henri Humbert įrašuose pažymėta, kad D. humbertii auga tik Marojejy kalno viršūnėje, taigi, užkopęs į ją, aš pradėjau intensyviai ieškoti šio augalo. Lijo beveik visą dieną, ir mano gidai pasakė man, kad mes galėsime pasilikti čia tik keletą valandų iki nusileidimo, kadangi lietus ir audros debesys greitai sugrįš. Laimei, aš suradau augalą tarp vešlios augmenijos. Iš tikrųjų pagal Henri Humber aprašymus, augalas suformuoja įspūdingą iki 15 cm sumedėjusį stiebą, ir jo lipnūs lapai tampa pakilę virš aplinkinės augmenijos, labiau apšviestoje ir patogesnėje pozicijoje aukoms gaudyti. Ant kiekvieno augalo stiebo augo keletas iki 3 cm ilgio lapų, kas visiškai nebūdinga Afrikos saulašarėms. Anksčiau buvo manoma, kad D. humbertii auga labai lėtai, ir iš tikrųjų, buvo akivaizdu, kad kiekvienas augalas buvo keleto metų (ar net dešimties) metų amžiaus.

Nuostabūs lipnūs Drosera madagascariensis lapai

Nuostabūs lipnūs Drosera madagascariensis lapai

Kaip mano gidai ir nuspėjo, greitai prasidėjo audra, ir teko skubiai leisti žemyn link medinės pastogės, kur buvo saugu. Vėliau mes tęsėme nusileidimą nuo kalno, eidami tais pačiais takais, kuriais užkopėme. Nusileidimo metu aš pastebėjau dar dvi saulašarių rūšis. Pirmoji buvo D. madagascariensis (madagaskaro saulašarė)- didelė, stiebą formuojanti raudonos spalvos saulašarė. Ši rūšis skiriasi nuo D. humbertii, kadangi auga žemiau, o taip pat turi kitokią sandarą. Nepaisant pavadinimo, D. madagascariensis aptinkama daugelyje pietinės Afrikos kraštų, tačiau pirmą kartą buvo aptikta būtent Madagaskare.

Kiek vėliau aš atradau trečią saulašarių rūšį – kompaktišką D. natalensis (natali saulašarė), formuojančią mažą tankią šviesiai raudonų lapų rozetę. Šis augalas taip pat paplitęs visoje pietinėje Afrikoje, tačiau Marojejy kalno populiacijos yra labiau kompaktiškos ir įspūdingos nei kur nors kitur.

Žalsvai mėlynas Clitoria ternatea žiedas

Žalsvai mėlynas Clitoria ternatea žiedas

Nusileidę į atogrąžų mišką žemiau kalno viršūnės, mes vėl išgirdome lemūrų šūksnius medžiuose virš mūsų. Kadangi buvo beveik sutemę, mes vėl apsistojome medinėje pastogėje, kuri buvo įrengta turistams, ir kitą dieną galiausiai pasiekėme artimiausią kaimą kalno papėdėje. Netoli ryžių laukų aš pastebėjau žalsvai mėlyną Clitoria ternatea žiedą – ankštinį augalą, dažnai auginamą sodininkų dėl nuostabios žiedų spalvos.

Palikęs Marojejy kalną aš sugrįžau į Antananarivo, Madagaskaro sostinę ir parskridau namo. Madagaskaras yra neįtikėtinos biologinės įvairovės šalis, kurioje laukinės augmenijos ir gyvūnijos svarba yra suprantama ir gerai saugoma. Kadangi Marojejy kalno ir šalia esančio Fort Dauphin apylinkės yra gerai saugomos, vabzdžiaėdžių augalų ateitis čia atrodo labai optimistiška. Tikėtina, kad šie augalai išliks nuolatinė nuostabios Madagaskaro augmenijos paveldo dalis.

Kompaktiška Drosera natalensis lapų skrotelė

Kompaktiška Drosera natalensis lapų skrotelė

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius