EN.

Byblis yra pati nuostabiausia iš visų, formuojančių rasą, vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Visi Byblis genties augalai išaugina grakščius linijiškus lapus su blizgančiais klijų lašeliais, kurie lauždami šviesą sidabriškai blizga. Taip kilo angliškas šių augalų pavadinimas – the rainbow plants (vaivorykštės augalai, vert. past. – lietuviškas genties pavadinimas „vaivorykštenis” taip pat susijęs su vaivorykšte).

Įspūdinga Byblis gigantea lapija

Įspūdinga Byblis gigantea lapija

Mokslinis vaivorykštenio pavadinimas – Byblis – pavadinimas kilęs iš graikų mitologijos, aprašomos Publius Ovidius Naso (Ovidijaus) veikale „Metamorfozės”  VII a.pr.m.e. Graikijos dievaitė Biblidė, Mileto ir Tragasijos iš Kretos dukra, Apolono anūkė, giliai įsimylėjusi savo brolį Kaną, parašė jam laišką, kuriame išsakė savo jausmus. Šiame laiške, norėdama pateisinti savo jausmus, ji mini nemirtingųjų dievų porų, kurios buvo broliai ir seserys, kraujomaišą. Kanas pasibaisėjo tokiais jausmais ir atstūmęs Biblidę, paliko Kretą. Biblidės širdis buvo sudaužyta, ji sekė brolį per Kariją ir Luciją iki pat Foenicijos, kur nevilties apimta verkdama ir išsekusi mirė, pavirsdama į amžiną ašarų fontaną, bylojantį apie didelį liūdesį. Vaivorykšteniai taip pavadinti todėl, kad jų blizgantys lapai panašūs į šį ašarų fontaną.

Gentis pirmą kartą atrasta kapitono Džeimso Kuko (James Cook) pirmosios kelionės į Australiją metu. Jo laivas „Bark Endeavour” 1770-ųjų liepos 11-ą užplaukė ant Didžiojo barjerinio rifo seklumos ir keletą savaičių buvo remontuojamas ant šlaitų, kur dabar yra Endeavour upė Kvinslande, Australijoje. Ši kelionės prastova leido laive esantiems gamtininkams Joseph Banks, Herman Spöring Jr. ir Daniel Solander studijuoti vietinę florą ir fauną bei surinkti nemažą apylinkėse augusių augalų kolekciją, kurį buvo parvežta į Angliją. Trys gamtininkai tyrinėjo vietovę, kuri dabar yra Kuktauno (Cooktown) apylinkės. Tarp jų surinktų augalų buvo ir Byblis liniflora, aprašytas kaip augantis ant Endeavour upės šlaitų. Man teko lankytis Kuktaune 2006-aisiais ir pabandyti iš naujo atrasti šiuos augalus panašiose vietovėse. Deja, nei upės šlaituose, nei miesto apylinkėse vaivorykštenių rasti nepavyko. Greičiausiai šiose vietovėse jie bus visiškai išnykę.

Pirmąją genties rūšį Byblis liniflora 1808-tais formaliai aprašė ir pavadino anglų botanikas Richard Anthony Salisbury. Po 31 metų James Drummond atrado, o 1839 metais John Lindley aprašė antrąją rūšį – Byblis gigantea. Laivo „Beagle” chirurgas ir gamtininkas Benjamin Bynoe 1848 metais surinko pavyzdžius augalų, kurie vėliau tapo trečiąja atrasta genties rūšimi B. filifolia, aprašyta botaniko Jules Émile Planchon. Dar visai neseniai buvo manoma, kad gentį sudaro tik dvi rūšys (B. liniflora ir B. gigantea) ir kad B. filifolia yra tik linažiedžio vaivorykštenio sinonimas. Tačiau Australijos botaniko Allen Lowrie ir jo kolegų tyrinėjimai parodė, kad taip nėra, ir B. filifolia teisėtai buvo sugrąžintas rūšies statusas. Po to sekė dar keturių atskirų rūšių atradimai.

Pagal šiuo metu galiojančią sistematiką, Byblis gentyje yra septynios rūšys, suskirstytos į dvi grupes – vienmečius ir daugiamečius. Vienmečiai yra šių rūšių augalai: Byblis aquatica, B. filifolia, B. guehoi, B. liniflora ir B. rorida. Daugiamečiai: B. lamellata ir B. gigantea. Daugiamečių rūšių augalai dažniausiai  yra didesni ir tvirtesni. Vienmečiai augalai idealiose sąlygose gali išgyventi gerokai daugiau nei vienerius metus.

Vaivorykšteniai yra vienmečiai arba daugiamečiai augalai, išauginantys ilgus, grakščius, siūliškus, galuose siaurėjančius lapus. Visą lapiją sudaro dažniausiai statūs, sutelkti į rozetę ar išsidėstę ant trumpo stiebo lapai. Dažniausiai augalas turi vieną stiebą, tačiau daugiamečių rūšių augalai jų gali turėti keletą. Visas augalo paviršius, išskyrus žiedus ir šaknis, padengtas prigludusiomis ar iškiliomis (ant kotelių) liaukomis. Pastarosios gamina lipnų, vandens pagrindu sudarytą, skystį. Skirtingai nuo daugelio „rasą” išskiriančių vabzdžiaėdžių augalų, vaivorykštenių liaukos neturi jokio pigmento, yra visiškai bespalvės, kas augalui ir suteikia sidabrišką blizgesį.

Senesni daugiamečių rūšių augalai gali suformuoti stiebo išvaizdos darinius iš senų atmirusių lapų. Vienmečių augalų šaknys paprastos, plonos, dažniausiai funkcionuojančios kaip įsitvirtinimo substrate organai. Daugiamečių rūšių šaknynas išsivystęs, pavienės šaknys gali siekti net 50 cm, ir atlieka ne tik  įsitvirtinimo, bet ir maisto medžiagų bei vandens atsargų kaupimo funkciją.

Vaivorykštenių žiedai formuojasi pavieniui ant ilgų liaukinių kotelių, primenančių lapus. Žiede yra penki dideli žiedlapiai, kurių dydis ir forma varijuoja priklausomai nuo rūšies. Dažniausiai žiedlapiai yra 5-20 mm ilgio ir 5-15 mm pločio, ir yra lancetiški ar ovalūs. Priklausomai nuo rūšies žiedlapių pakraščiai gali būti lygūs, banguoti ar dantyti.

Visų vaivorykštenio rūšių žiedlapiai yra violetiniai, rausvai violetiniai ar purpuriniai. Buvo atrasti ir šviesiai violetinius bei balsvus žiedus sukraunančios B. gigantea ir B. liniflora formos. Tokias formas galėtų turėti ir kitos rūšys. Žiedai turi penkis stipriai lenktus 2-10 mm kuokelius, išbarstančius iš apikalinės dėžutės ryškiai geltonas žiedadulkes. Piestelė 2-8 mm ilgio, žiedo centrinėje dalyje. Piestelė dažnai būna kreiva, su maža apvalia ir banguota purka. Taurėlapiai apvalūs ar rombiški, daugumos rūšių padengti liaukiniais plaukeliais.

B. gigantea ir B. lamellata (o galimai ir visos kitos rūšys) turi dūzgimui jautrų apsidulkinimo mechanizmą, atpalaiduojantį žiedadulkes tiktai esant specifiniams apdulkintojams, reguliariai lankantiems vaivorykštenio žiedus ir galinčius užtikrinti žiedadulkių pernešimą kitiems augalams. Tai kai kurių vabzdžių rūšių žemo dažnio sparnų mostų sukeliamo dūzgimo vibracijos, atpalaiduojančios žiedadulkes nuo anteridžių. Šios vibracijos sukelia žiedadulkių byrėjimą pro ertmę, esančią anteridžio viršūnėje. Jų dėka žiedadulkės prilimpa prie vabzdžio kūno ir gali būti pernešamos ant kito augalo žiedo piestelės purkos. Šis apdulkintojui selektyvus mechanizmas išsivystė greičiausiai dėl sąlyginio vaivorykštenių populiacijos retumo ir sąlyginai didelio skaičiaus augalų rūšių, turinčių violetinius žiedus.

Blizganti Byblis gigantea lapija

Blizganti Byblis gigantea lapija

Visos septynios vaivorykštenių rūšys randamos Australijoje ir vienos rūšies (galimai B. linifliora) atstovai sutinkami Naujosios Gvinėjos saloje, Filipinams priklausančioje Papua provincijoje. Daugiamečiai vaivorykšteniai auga vakarinėje Australijoje siaurais ruožais Perth provincijos kaimynystėje. Gaila, bet dauguma natūralių augimviečių dėl urbanizacijos ir vystomo žemės ūkio buvo sunaikintos, natūralių populiacijų būklė yra tragiškai blogėjanti.

Vienmečių rūšių populiacijos auga tropinėje šiaurinėje Australijos dalyje ir Naujojoje Gvinėjoje (Papua ir Papua Naujojoje Gvinėjoje). Gaila, bet daugelis herbaro egzempliorių surinkti tada, kai buvo manoma, kad Byblis gentį sudaro tik dvi rūšys (B. gigantea ir B. liniflora), todėl nebeaišku, kokios dar rūšys buvo tais laikais natūraliai paplitusios.

Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis pelkių plotų Naujojoje Gvinėjoje, šiaurinėje Australijoje ir Cape York Peninsula mažai tyrinėti, galime tikėtis naujų vaivorykštenio rūšių atradimo. Reikia turėti omeny ir kad mūsų žinios apie vienmečių rūšių paplitimą taip pat ateityje turėtų pagausėti.

Visos vaivorykštenių rūšys auga nuolat išplaunamam, rūgščiam, sezoniškai išdžiūvančiam substrate, sudarytame iš durpėto priemolio ir kvarcinio smėlio. Visos septynios rūšys nemėgsta užpavėsintų augimviečių, todėl gerai auga, kur jų vegetacijos metu yra menka ir skurdi augalija. Xanthorrhoea sp. (grass trees) yra dažniausiai  vakarinėje Australijoje kartu su vaivorykšteniais augantys augalai. Tai – atviros ir saulėtose vietos. Vaivorykštenių augimvietės yra sezoniškai sausos ir sezoniškai drėgnos, dažnai turinčios daubų, kuriose po lietaus susiformuoja balutės, reljefą.

Lietūs Vakarinėje Australijoje yra labai sezoniški, sukoncentruoti į vasaros mėnesius nuo gruodžio iki balandžio. Kaip kontrastas yra sausas žiemos periodas nuo gegužės iki rugsėjo. Skirtumas tarp lietingų laikotarpių pradžios skatina skirtingai pradėti augti įvairias populiacijas, esančias skirtingose vietovėse. Taigi, Pietiniame pusrutulyje vienmetės rūšys auga vasarą ir rudenį, daugiametės žiemos laikotarpiu pereina į ramybės periodą.

Vienmetės rūšys išgyvena sausojo sezono sąlygas sėklos stadijoje. Sėklos sudygsta ir daigai auga labai greitai vos prasidėjus lietingam sezonui. Daugiametės rūšys taip pat gali ištverti sausros mėnesius sėklos stadijoje, bet dažniausiai augalai atmiršta iki sumedėjusio stiebo ar mėsingų šaknų arba atsikrato lapijos ir visos antžeminės dalies kad išsaugotų požeminėje dalyje drėgmės atsargas.

Visos vaivorykštenio rūšys (ypač šiaurės Australijoje augančios vienmetės) vasaros metu turi mėgautis +35ºC temperatūra. Žiemos metu daugiametės rūšis gali ištverti +5ºC temperatūrą, nors šiaurėje ji retai kada nukrenta žemiau +15ºC.

Šiaurės Australijoje augantis Byblis acquatica

Šiaurės Australijoje augantis Byblis acquatica

Vaivorykšteniai, būdami vieni iš įspūdingiausių vabzdžiaėdžių augalų, kartu yra ir vieni iš mažiausiai žinomų. Šių nuostabių augalų išlikimas priklauso nuo jų specifinių buveinių apsaugos tiek Australijoje, tiek Naujojoje Gvinėjoje. Tik esant tinkamai aplinkosaugos politikai ir atsakingai jos vadybai šie augalai turi ateitį išlikti laukinėje gamtoje.

Stewart McPherson

Vertė J. Mackevičius

Daugiau informacijos: