Smulkios sėklos – tai vienas būdingiausių vabzdžiaėdžių augalų požymių. Daugumos jų sėklos tokios smulkios, kad atskirti jas plika akimi yra neįmanoma. Sėklų smulkumas sąlygoja ir neilgą jų gyvybingumo laikotarpį. Taigi, sėti reikia kuo šviežesnes, ką tik surinktas sėklas – tada tikimybė sulaukti daugiau gyvybingesnių sėjinukų būna didesnė. Žinoma, yra ir išimčių, kai natūraliai augalai sėklos stadijoje prisitaikę pakęsti netinkamas augimui sąlygas, tokias kaip sausra ar šaltis.

Vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai yra dauginami vegetatyviškai, dalinant senus kerus, augalo dalimis. Sėklomis dauginama selekcijos tikslais arba norint papildyti kolekciją retesniais egzemplioriais.

Dauguma augalų rūšių sudygsta ganėtinai greitai. Jau po keleto savaičių galime pastebėti prasikalančius daigelius. Bet prieš sėjant visada svarbu išsiaiškinti augalo gyvenimo sąlygas, ciklą. Sėklų dygimui svarbiausia yra dygimo temperatūra. Jei ji per didelė, sėjinukai arba labai ištįsta, arba nuo šilumos žūva. Jei per maža – sėklos nedygsta. Nors kambario temperatūroje geba sudygti absoliuti dauguma vabzdžiaėdžių rūšių sėklų – eksperimentuoti verta.

Indai

Sėti galima į paprastus vazonėlius. Geriausiai tam tinka plastikiniai iki 5-10 cm skersmens vazonai, kurių dugne yra kuo daugiau drenažo skylučių.

Dygstantys sėjinukai yra labai gležni, ir kadangi dauguma vabzdžiaėdžių augalų yra pelkių gyventojai, didesnė oro drėgmė jiems tik į naudą. Taigi, vazonėlius verta arba uždengti skaidriu plastikiniu dangčiu, arba sustatyti į kitą didesnį skaidrų indą, kurio dugne visada būtų vandens, o aplinkinio oro drėgmė kiek įmanoma didesnė.

Tačiau didinant oro drėgmę nevertėtų pamiršti ir oro cirkuliacijos. Nes oro sąstingis sąlygoja pelėsinių grybų augimą, o pastarieji labai greitai gali sunaikinti visą jūsų sėjinukų populiaciją.

Neblogas sprendimas – mini šiltnamiukas. Jį įsirengti galima labai paprastai. Imama plastikinė dėžutė su dangteliu – tokios dažnai naudojamos vaisiams pakuoti.

Tiek dėžutės dugne, tiek dangtelyje turi būti skylutės.

Dabar tokios dėžutės parduodamas ir mažmenoje kaip pakavimo priemonės.

Tiek vazonėlius, tiek plastikines dėžutes galima užpildyt bent kokiu vabzdžiaėdžių augalų sėjai tinkančiu substratu. Visais atvejais po sėjos indu statomas padėkliukas, kuriame turi būti nuolat pilna vandens.

Substratai

Čia receptų gali būti labai įvairių. Faktiškai tinka viskas, kas naudojama suaugusių vabzdžiaėdžių augalų auginimui. Tačiau reikia atsižvelgti į substrato paviršiaus gebėjimą išlaikyti drėgmę, nes vabzdžiaėdžių augalų sėklos pasėtos substratu neužžeriamos.

Turbūt paprasčiausi ir dažniausiai naudojami yra gyvų kiminų ir durpinis substratas.

Sėjant į kiminus, paprasčiausiai sėklos paskleidžiamos ant jų viršūnėlių. Sėjinukai yra gana smulkūs, jie lengvai prisitaiko tarp augančių kiminų. Tačiau vis tiek kyla pavojus, kad esant labai palankioms kiminams sąlygoms, jų augimas bus per daug intensyvus, ir jie ilgainiui užgoš gležnus vabzdžiaėdžių daigus.

Kitas variantas – durpinis substratas. Sumaišoma natūralios durpės, perlitas (ar vermikulitas – nors pastarasis substratą šarmina), smėlis tūrio  santykiu 5-3-2.

Koks bebūtų substratas, visada prieš sėjant jis turi būti gerai sudrėkintas.

Įrankiai

Nieko ypatingo –  padidinamasis stiklas, pincetas, stambi adata ar yla.

Didinamojo stiklo mums reikės norint geriau įžiūrėti smulkias sėklas.

Pincetu galima suimti stambesnes sėklas – tokias turi saracėnijos, byblis, darlingtonija.

Adatos ar ylos prisireiks, jei turėsim labai nedaug smulkiųjų sėklų – saulašarių, tukliu, musėkauto.

Žinoma, jei sėklų yra pakankamai daug, pats geriausias sėjos įrankis yra pirštai. Tada sėklos paprasčiausiai išbarstomos drėgname substrato paviršiuje – panašiai kaip sūdome sriubą, bet kaip galima tolygiau.

Sėjimas

Jeigu mums pasisekė ir sėklų turime daug, tada jokių problemų. Mes jas kaip galima tolygiau išsėjame drėgno substrato paviršiuje. Sėklos substratu neužžeriamos. Galima papildomai nupurkšti substrato paviršių, bet taip, kad nesukeltumėm nei oro, nei purškiamo vandens srovių – smulkios sėklos nuo menkiausios srovės gali būti supūstos ar nuplautos į gilesnius substrato sluoksnius ar „suvarytos“ į vieną kurį indo kampą.

Tačiau jei perkam retesnių vabzdžiaėdžių augalų sėklas, jų tiekėjai neretai parduoda po 10 ar ne 5 vienetus pakuotėje. Tai – labai mažai. O tai kad sėklos dar ir labai smulkios jų sėjimą atrodo padaro ganėtinai komplikuotą. Žmogaus pirštai yra per stambūs, kad galėtų be nuostolių paimti keletą vos įžiūrimų sėklų ir jas pasėti ant substrato.

Tada stambesnėms (saracėnijų, darlingtonijos) galime naudoti pincetą. Tik labai švelniai ir atsargiai – sėklų suspausti nevalia. Po vieną jos kiek įmanoma tolygiau išdėstomos substrato paviršiuje.

Jeigu sėklos dar smulkesnės (saulašarių, tuklių), pincetas čia jau nepagelbės. Bet galime pasinaudoti adata ir elektrostatiniu krūviu. Patrynus adatą į vilnonę skepetaitę, pastaroji įsielektrina (nors dažniausiai šito netgi neprisireikia – seklos pačios būna įsielektrinusios popierinėje pakuotėje). Tada atsargiai adatos galiuką priartinus prie sėklos, ji prilimpa krūvio dėka. O prilietus drėgną substratą pasilieka ant jo. Taip pamažu, atsargiai sukilojamos visos pakuotėje esančios sėklos.

Tolimesnė priežiūra

Mėnesio amžiaus sėjinukai

Štai ir viskas. Sėklas išdėliojome, padėjome po indu padėkliuką su vandeniu, vienu ar kitu būdu pasirūpiname aplinkinio oro drėgme, gal kiek supurškiame substrato paviršių iš viršaus. Ir laukiame.

Jei sėklos šviežios ir daigios, jos per keletą savaičių netruks sudygti.

Pasirodę daigeliai auga labai lėtai. Jų priežiūra nėra sudėtinga – šviesa, šiluma, drėgmė. Pastaroji bene svarbiausia. Nes jei kurį laiką pasitaiko apniukusios dienos ar krinta aplinkos temperatūra, daigeliai su šiais nesklandumais susitvarko nesunkiai. Bet substrato net ir trumpalaikis perdžiūvimas gali būti jiems pražūtingas.

Ir praeis nemažai laiko, kol sėjinukus galima bus persodinti į didesnį indą, išskirstyti.

Keleto mėnesių amžiaus sėjinukai

Ypatingi atvejai

Tiesa, pabaigai noriu atkreipti dėmesį, kad kai kurie vabzdžiaėdžiai augalai (pvz., Byblis) visiškai nepakenčia persodinimų. Taigi, juos sėti reikia arba iškart į atskirus vazonus po kelias sėklas (po to išretinant), arba kraštutiniu atveju persodinti labai labai anksti – faktiškai vos sudygusius.

.

.

Sėkmingų bandymų!

.

Jogaila Mackevičius