EN

Jungtinių Amerikos Valstijų rytinėje pakrantėje, Šiaurės ir Pietų Karolinoje auga vienas neįprasčiausių augalų pasaulyje – jautrusis musėkautas (Dionaea muscipula). Jautrusis musėkautas (angl. Venus Fly Trap – „Veneros musių gaudyklė”) žinomas dėl savo gebėjimo sugauti vabzdžius savo greitai judančiais lapais. Kiekvienas lapas turi porą sujungtų skilčių, kurios greitai užsiveria vos tik apsilankęs vabzdys jas sujudina. Ši gaudyklė išlieka užsivėrusi tol, kol auka tampa nebegyva ir suvirškinama. Tyrimai parodė, kad šis užsivėrimas gali trukti trumpiau nei pusė sekundės. Čarlsas Darvinas (Charles Darwin) jautrųjį musėkautą aprašė kaip „vieną iš nuostabiausių pasaulio augalų” būtent dėl šio neįtikėtino gaudyklės judesio.

Dionaea muscipula – jautrusis musėkautas natūraliai auga Jungtinėse Amerikos Valstijose

Dionaea muscipula – jautrusis musėkautas natūraliai auga Jungtinėse Amerikos Valstijose

Anksčiausi užrašai apie jautrųjį musėkautą datuojami 1760-iais ir 1770-iais, kai keletas gamtininkų aptiko augalą laukinėje gamtoje. Pamačius dramatiškai užsiveriančius musėkauto lapus, savaime kilo mintis apie galimą kai kurių augalų prisitaikymą panaudoti vabzdžius kaip aukas. 1760-tais metais Arthus Dobbs, Šiaurės Karolinos gubernatorius, aprašė Dionaea muscipula kaip „jautriąją musių gaudyklę”, o 1770-tais John Ellis užrašuose minima, kad jo lapai yra „miniatiūrinė žiurkių gaudyklės forma” ir pasiūlė mintį, kad jautriojo musėkauto lapai gali būti susiję su mityba kaip savotiška „mašina maistui pagauti”.

Tačiau nuostata, kad augalai gali suvirškinti gyvus gyvūnus, prieštaravo nusistovėjusiam supratimui apie tvarką gamtoje ir buvo sutikta skeptiškai. John Ellis susisiekė su Karlu Linejum (Carolus Linnaeus) ir nusiuntė jam keletą musėkauto gaudyklių eskizų bei augalinę medžiagą. Linėjus nustatė, kad mintis apie gyvūnais mintančius augalus yra juokinga ir kardinaliai prieštaraujanti Dievo nustatytoms gamtos taisyklėms. Remdamasis Biblija (Genesis I, 29-30), Linėjus atmetė Ellis atradimus motyvuodamas tuo, kad Dievas sukūrė augalus vien gyvūnų ir žmonių naudoms, ir kad mintis apie augalus, gaunančius energiją iš gyvų gyvūnų yra absurdiška. Linėjus neatsižvelgė į tai, kad vabzdžiai yra pagaunami lipniais saulašarių ir tuklių lapais (jis tik formaliai aprašė ir pavadino abi šias gentis).

Galiausiai 1875 metais Čarlsas Darvinas atliko išsamų ir ilgalaikį tyrimą, ir pademonstravo, kad kai kurie augalai turi aiškius prisitaikymus asimiliuoti maisto medžiagas tiesiogiai pro lapus iš sugautų vabzdžių. Nuo tada jautrusis musėkautas pagrįstai laikomas tikruoju vabzdžiaėdžiu augalu.

Jautriojo musėkauto gaudyklė

Jautriojo musėkauto gaudyklė

Jautriojo musėkauto gaudyklės veikimo mechanizmas iš esmės yra labai paprastas. Gaudyklė veikia pritraukdama vabzdžius ryškiomis spalvomis ir galimai išskirdama saldų nektarą. Dviejų gaudyklės skilčių vidiniame paviršiuje yra šeši jautrūs plaukeliai. Kai vabzdys susivilioja gaudykle ir atsiduria tarp dviejų jos skilčių, jam tereikia pajudinti bent vieną jautrųjį plaukelį kad gaudyklė suveiktų. Iš karto po aktyvavimo abi gaudyklės skiltys susiveria dėka sudėtingo kelių pakopų proceso, susijusio su ląstelių tįstamuoju augimu. Šio proceso mechanizmas kol kas nėra iki galo ištirtas ir suprantamas. Susiglaudusios abi gaudyklės dalys susiveržia ir išlieka tokioje padėtyje tol, kol auka žūna. Tada ją veikia vidinės gaudyklės pusės ląstelių išskiriami virškinamieji fermentai. Po virškinimo proceso gaudyklė gali atsiverti ir laukti kitos aukos.

Nors jautriųjų musėkautų buvo galima įsigyti visame pasaulyje, dešimtmečiais jie turėjo sunkiai auginamų augalų reputaciją. Iš tikrųjų šiuos augalus auginti nėra sunku, svarbu prisiminti keletą pagrindinių aspektų.

Viena svarbiausių jautriųjų musėkautų sėkmingo auginimo sąlygų – supratimas, kad šiam augalui būtinas nuolatos drėgnas, bet neužmirkęs substratąs. Geresniems rezultatams užtikrinti, po vazonais, kuriuose auginami šie augalai, turėtų būti bent 1 cm vandens. Pavyzdžiui, jie galėtų būti sustatyti į konteinerį, kuris nuolatos papildomas vandeniu viso vegetacijos sezono metu. Svarbiausiai, kad vandens lygis visada išliktų bent keletą centimetrų žemiau substrato paviršiaus. Musėkautai nemėgsta užmirkusio substrato, kuris gali sukelti augalo puvinį ir žūtį. Taip pat svarbu, kad substratas, kuriame auga jautrieji musėkautai, niekada neperdžiūtų. Perdžiuvimas taip pat pražudys šiuos augalus.

Nuostabi jautriųjų musėkautų kolonija (JAV)

Nuostabi jautriųjų musėkautų kolonija (JAV)

Taip pat svarbu užtikrinti vandens, kuriuo laistomi jautrieji musėkautai, kokybę. Kaip ir dauguma vabzdžiaėdžių augalų, musėkautai yra jautrūs bent kokiems nešvarumams, esantiems vandenyje, kadangi natūraliose augimvietėse jie gauna tik tyrą lietaus vandenį, kuriame beveik nėra ištirpusių maisto medžiagų ir mineralų. Chloruotas miestų vandentiekių vanduo yra toksiškas daugumai vabzdžiaėdžių augalų, kadangi jame esantis chloras ir mineralai pažeidžia jautrią šių augalų šakn sistemą. Nuolatos laistomi vandentiekio vandeniu jautrieji musėkautai paprastai žūna. Todėl musėkautus geriausia laistyti lietaus vandeniu, kuriame nėra chemikalų ir kurio sudėtis artima tai, kurią jie gauna natūraliose augimvietėse. Lietaus vanduo gali būti surenkamas įvairiais būdais ir laikomas ilgesnį laiką, šiuo vandeniu jautireji musėkautai ir laistomi.

Jautrieji musėkautai taip pat jautrūs substrato, kuriame auga, sudėčiai. Šie augalai į vabzdžiaėdžius ir evoliucionavo būtent todėl, kad natūraliose jų augimvietėse substrate beveik nėra maisto medžiagų ir mineralų. Jei šių medžiagų koncentracija substrate yra per didelė, jautri musėkautų šaknų sistema nesugeba įsiurbti vandens ir aprūpinti juo augalą. Taigi šiems augalams reikia rūgštaus ir skurdaus substrato. Jie gali būti pasodinti į stipriai susiskaidžiusių kiminų kompostą, sumaišytą su perlitu ir smulkiu žvyru tūrio santykiu 2:1:1. Tokiame mišinyje labai mažai maisto medžiagų, jis rūgštus. Pasodinti į paprastą kompostą, naudojamą daugumai kambarinių augalų, musėkautai neabejotinai žus dėl maisto medžiagų pertekliaus. Taip pat augalo žūti sukels papildomas tręšimas mineralinėmis ar organinėmis trąšomis, todėl tręšti šių augalų griežtai nerekomenduojama – visas reikiamas maisto medžiagas jie gaus iš sugautų vabzdžių.

Kadangi musėkautai kilę iš vidutinių platumų, natūralu, kad bent jau keletą mėnesių per metus jiems būtinas ramybės periodas. Taigi, ir auginant musėkautus būtina užtikrinti, kad tokio periodo metu jie pereitų į ramybės būseną. Jei tokios sąlygos musėkautams nesudaromos, sutrinka natūralus šių augalų ciklas ir dažniausiai jie žūna. Tropiniuose kraštuose auginant musėkautus tokias vėsias sąlygas galima sudaryti patalpinant augalus į šaldytuvą 3-4 mėnesiams. Dirbtinio ramybės periodo metu augalai nustos augti (D’Amato, 1998; Slack, 1979, 1986; Rice, 2006). Po kelių mėnesių ištraukus juos iš šaldytuvo, prasideda augimas ir augalai sužydi. Suteikiant dirbtinį periodą augalams, svarbu atminti, kad tuo metu substratas turi būti drėgnas, bet ne šlapias ar užmirkęs, nes tai šaldytuve gali sukelti augalo puvinį.

Ir paskutinė sąlyga, kurią reikia atminti auginant musėkautus – stiprus apšvietimas, užtikrinantis sveikų augalų augimą. Norint geresnių rezultatų, šiuos augalus būtina auginti šviesioje vietoje, net gi saulės atokaitoje. Pagrindinė taisyklė: kuo daugiau apšvietimo, tu ryškesnės musėkautų spalvos, didesnis jų gyvibingumas, greitesnis perėjimas iš ramybės perodo į augimą. Silpno apšvietimo sąlygomis musėkautai išaugina ištįsusius, etioliuotus lapkočius, silpnas gaudykles ir net gi gali po kurio laiko žūti. Tiesioginėje saulės šviesoje natūralių musėkauto formų gaudyklės būna gelsvai žalios su ryškiu rusvai raudonu ornamentu vidinėse gaudyklių pusėse. Be to, gaudyklių užsivėrimo greitis, kai į jas pakliūna auka, taip pat priklauso nuo apšviestumo. Tiesioginėje saulėje augančių jautriųjų musėkautų gaudyklės užsiveria greičiau nei augančių pusiau šešėlyje.

Jei šios pagrindinės penkios sąlygos yra sudaromos, jautrieji musėkautai auga sveiki ir gyvybingi. Kiekvienas individas gali išauginti iki trisdešimties lapų su gaudyklėmis, kurie natūraliomis sąlygomis pasiekia 15 cm bendrą ilgį. Jei augintojas dažnai bando gaudyklių jautrumą, stebėdamas, kaip jos užsiveria, jis turėtų atminti, kad kiekvieno užsivėrimo metu gaudyklė sunaudoja daug energijos, ir augalas ima augti lėčiau. Musėkautų specialiai maitinti nereikia. Jie sugebės pasigauti aukas patys ir gauti iš jų visas reikiamas maisto medžiagas. Taip pat svarbu „nemaitinti” augalų mėsa ar žmonių maistu, nes tai sukels gaudyklių puvinį ir augalo žūtį.

Kiekvienais metais suaugęs augalas išaugina vieną ar daugiau žiedyną, kuriame būna iki 40 baltų žiedų. Musėkauto žiedas turi penkis baltus žiedlapius. Musėkautai gali būti savidulkiai augalai. Subrendusios sėklos gali būti pasėtos tuojau pat ar išdžiovintos saugomos keletą metų. Sėjai galima naudoti tokį patį substratą, kuriame auga suaugę augalai. Sėjinukai subręsta per 3-6 metus.

Veislė ‘Sawtooth’

Veislė ‘Sawtooth’

Paskutiniaisiais metais išvesta ir registruota Tarptautinėje vabzdžiaėdžių augalų draugijoje (International Carnivorous Plant Society)labai daug jautriojo musėkauto veislių. Viena gražiausių veislių yra ‘Claytons Red’, išauginanti nuostabius grynai raudonus lapus ir gaudykles

Kitos išvestos linijos neturi rausvos spalvos gaudyklių vidinėje pusėje, o yra vien gelsvai žalsvos. Viena ateities veislė ‘Sawtooth’ turi trumpesnius nei būdinga laukinei formai gaudyklių šerelius.

Natūraliai jautrusis musėkautas auga Šiaurės ir pietų Karolinoje, tačiau jo populiacijos aptiktos ir Šiaurės Kalifornijoje, netoli valstijos sostinės Tallahassee. Anksčiau manyta, kad Floridos populiacija buvo introdukuota natūraliai migruojančių paukščių. Dabar ištirta, kad ši populiacija atsirado prieš trisdešimt metų. Jautrieji musėkautai aptikti augants ant geležinkelių pylimų,įlankos pakrantės valstijose. Dėl didelio šio augalo vislumo, nenatūralių populiacijų ateityje gali stipriai padaugėti.

Gaila, bet natūralių jautriojo musėkauto augimviečių Šiaurės Karolinoje per paskutiniuosius 100 metų labai sumažėjo. Buvo organizuota daugybė gamtosauginių programų, siekiant išsaugoti natūralias augimvietes ateičiai. Viena sėkmingiausių – augalų banko sukūrimas, užtikrinantis, kad natūralūs šių augalų resursai bus išsaugoti ateičiai. Tai svarbu, jei ateityje tektų reintrodukuoti šiuos augalus. Viena įvairiausių kolekcijų yra Britų nacionalinė musėkautų kolekcija (savininkas Mark Haslett). Kolekcijoje yra apie 1500 augalų iš daugiau nei 70 nykstančių jautriojo musėkauto genetinių linijų, apimančių visus žinomus dydžių ir spalvų derinius. Tikėkimės, kad augant šio nuostabaus augalo populiarumui, didėja ir tikimybė išsaugoti jį tiek natūraliose augimvietėse, tiek kultūroje. Sėkmės auginant šiuos įstabius vabzdžiaėdžius augalus!

Dalis Britų nacionalinės musėkautų kolekcijos Anglijoje

Dalis Britų nacionalinės musėkautų kolekcijos Anglijoje

Literatūra:

1. D’Amato, P. 1998. The Savage Garden: Cultivating Carnivorous Plants. Berkeley, CA: Ten Speed Press.
2. Rice, B., 2006 Growing Carnivorous Plants Portland, OR: Timber Press.
3. Slack, A. 1979. Carnivorous Plants. London, England: Ebury Press.
4. Slack, A. 1986. Insect Eating Plants and How to Grow Them. London, England: Alpha Books.

Stewart McPherson

Vertė J. Mackevičius

Perskaičius straipsnį vis dar kyla klausimų apie musėkautų auginimą? Gal atsakymą rasite Akivaro forumo temose?