Apie Varnikus jau buvo kartą šioje svetainėje rašyta – netoli jų yra unikalus pažintinis gamtos takas, vingiuojantis pro visą eilę skirtingų augalų ir gyvūnų buveinių.

Jau ne tokį ankstyvą pavasarį, vabzdžiaėdžių augalų augintojų forumo „Akivaras” dalyviai susitarė atšvęsti Musėkautas.lt svetainės antrąjį gimtadienį Varnikų pelkėje. Kaip tarė, taip ir padarė.

Viskas kaip ir gimtadieniui pridera – ir užsakytas oras puikus buvo, ir vaišės (uodams irgi), ir dovanos, bet puikiausia buvo miško ir pelkės ramuma ir gera kompanija. Ačiū jai! Buvo tikrai labai smagu susipažinti ir pabendrauti realiai.

Kadangi buvo garsiai išsakytas noras gauti botaninę ataskaitą apie tai, ką matėm, čiupinėjom, ragavom ir uostėm, tai ir surašau, ką prisimenu.

Paprastasis žalčialunkis

Taigi pradėsiu tuo augalu, nuo kurio visa botaninė paskaitėlė ir užsisuko. Paprastasis žalčialunkis – bais nuodingas neaukštas krūmas, augantis mišriuose ir lapuočių miškuose. Pavasarį pražysta kartu su plukėmis ir žibutėmis, kai visi medžiai dar net neišsprogę būna. Žiedukai maži, rausvi ir labai kvepiantys, todėl dažnas juos pamatęs nori namo parsinešti ir bando nusilaužti šakelę. Tačiau žalčialunkio žievė yra tvirta ir taip lengvai jos nenuplėši, tad peilio neturintys gudruoliai nukanda ją dantimis, o po savaitės būna netekę dalies dantų – nuo žalčialunkio sulčių jie tiesiog ištrupa. Visos žalčialunkio dalys yra nuodingos – nuo šaknų ligi lapų galiukų, tad geriau juo žavėtis iš tolo. Ypač pavojingos yra jo uogos (kaulavaisiai), kurios savo spindinčiu raudonumu ypač traukia vaikų dėmesį – jiems kelių uogų suvalgymas gali baigtis mirtimi! Dabar matyti žalčialunkiai buvo jau nužydėję ir tik pradedantys auginti vaisius. Pažinom pagal jam būdingą „šukuoseną“ – tik šakučių viršūnėse esančią lapų „palmę“.

Kai įlindom į aukštapelkę, pasipylė visa krūva erikinių šeimos atstovų. Sausesnėse vietose žydėjo šilinis viržis ir mėlynė, o kur drėgniau, virš kiminų patalų kerojo jos artimas giminaitis vaivoras, liaudiškai vadinamas girtuokle. Mėlynė ir vaivoras priklauso tai pačiai genčiai Vaccinium, dėl to ir tokie panašūs šie augalai, tik antrasis trigubai aukštesnis ir auga šlapiau. Vaivorui toks girtuokliškas liaudiškas pavadinimas buvo prilipdytas dėl to, kad jų uogas renkant dažnai įsiskauda galva, tačiau šunys ne ant to augalo kariami. Nuo vaivoro galima „pasigerti“ tiek pat, kiek ir nuo mėlynės, o vat šalia aukštapelkėse augantis pelkinis gailis „duoda į galvą” kaip reikiant. Jis ir nuodingas, ir vaistinis. Mes matėm juos jau su lapais, tačiau jie yra pernykščiai, o šiųmetiniai dar tik pradeda augti. Gailį galima pažinti pagal 0,5-1 m ūgį (aukštapelkėse tokio aukščio tik vaivoras būna, bet jo lapeliai apvalesni ir su lengvu melsvumu), siaurus, 5 cm ilgio lapus su rusvu atspalviu, ypač iš apatinės pusės), kurie išsidėstę šakelių viršūnėse, o likusi šakų dalis plika. Ir, be abejo, stiprus lapų kvapas patrynus tarp pirštų greit išduoda gailį. Jei ketinat eiti rinkti vaivorų uogų, geriau tą daryti apsiniaukusią dieną – tada gailiai ne taip stipriai kvepia.

Dar šlapiau tarp kiminų auga siauralapė balžuva, kuri šiuo metu kaip tik įsisiūbuoja žydėti. Lapukai jų panašūs į gailių – siauri ir užsiraičiusiais lapų pakraščiais į vidinę pusę, tik žali ir odiški, o apatinė pusė balta. Pumpurai būna ružavi, bet augdami vis šviesėja ir po kurio laiko žiedui senstant, jo spalva pasidaro balta.

Siauralapė balžuva

Šalia auga ir kupstinis švylys, kuris dabar jau buvo neseniai nužydėjęs ir pradėjęs auginti savo vilnas – skristukus sėkloms. Vasarą nukeliavus ton pačion pelkėn, šlapynė švyti baltom jų galvytėm.

Kur kiminai gauna daug saulės ir kiti augalai neužgožia, radom ir apskritalapių saulašarių (Drosera rotundifolia). Jau pabudusios ir jau alkanos delniukus rodo.

Apskritalapė saulašarė

Trilapis puplaiškis auga jau visai vandenyje. Atpažinti jį labai lengva, nes Lietuvoje nėra daugiau tokių augalų, kurie augtų įsibirdę, formuotų šliaužiantį (ar plūduriuojantį tiksliau?) šakniestiebį ir leistų panašiai kaip dobilo išsidėsčiusius lapus, kurie būna nuo 5 iki 25 cm skersmens lapalakščiais.

Jei vis tik nesat tikti, galit paragauti – jei vos pakramčius gabaliuką norėsis ilgai spjaudytis nuo kartumo, gali būti tikri, kad puplaiškį radote.  Augalas vaistinis. Kaip tik pataikėm atkeliauti, kai jie žydi savo baltais gauruotais žiedais. Jei vaikščiodami po aukštapelkę pamatysit puplaiškį, neikit artyn, nes didelė tikimybė, kad ten yra neseniai užsivėręs akivaras arba visai plonas kiminų sluoksnis – garmėsit žemyn. Labai gerai tas matyt akivaro nuotraukoj.

Puplaiškis prie akivaro

Dar vienas matytas vabzdžiaėdis augalas buvo balinis skendenis (Utricularia intermedia) – laisvai plaukiojantis vandens augalas. Radom labai skystai, vos kelias šakeles, tai tikriausiai dar neseniai pabudęs ir dar neįsismarkavęs augti.

Skendenis

Išėję iš pelkės miške matėm pataisą varinčių, kuris labai lėtai auga, tad jo nereiktų skinti ir Velykų stalo puošti, nes taip galima greitai jį išnaikinti.

Pataisas varinčius

Matėm dar vieną vaistinį augalą – europinę pipirlapę, kuri savo žiedus slepia ir yra naudojama vėmimui sukelti ir nuo alkoholizmo gydyti, diskutavom, kokios našlaitės tam miške auga ir žydi, bandėm rasti panašumų tarp miškinės ir žąsinės sidabražolių, nematėm dvilapės medutės žiedų, bet lapukus apžiūrėjom, žavėjomės pavasarinio pelėžirnio skirtingų spalvų žiedais, surėmėm ragus dėl Zyboldo obels lapų raguotumo, o miško pievelėje ragavom pavasarinės raktažolės lapų.

Varnikų pažintinis gamtos takas

Po mėnesio nuvykus vėl į taką galima būtų jau kitais žiedais žavėtis. Vieni jų būtų paprastosios pakalnutės, liaudiškai vadinamos konvoliarija, o lotyniškai – Convallaria majalis.

Gustina Leiputė

Jogailos Mackevičiaus (1,2,6), Linos Deimantavičiūtės (5), Ingridos Bielskienės (3,4), Agnės Baltokaitės (7) nuotraukos. Daugiau nuotraukų.