EN

.

Heliamphora glabra growing in the Guiana Highlands, South America

Heliamphora glabra auganti Gvianos plokštikalnėse Pietų Amerikoje

Pietų Amerikoje, didžiosiose Gvianos plokštikalnėse auga keista ir mažai žinoma vabzdžiaėdžių augalų grupė, vadinama heliamforomis arba Marso ąsotiniais augalais. Pirmą kartą šiuos augalus 1838 metais atrado kartografas Robert Schomburgk, kuris buvo pasamdytas Didžiosios Britanijos vyriausybės Britų kolonijoje Gvianoje (dabar nepriklausoma Gajanos valstybė). Schomburgk tyrinėjo pasienį tarp Didžiosios Britanijos Gvianos kolonijos ir Venesuelos. Būtent čia, Mount Roraima papėdėje pirmą kartą išvydo heliamforas, augančias įvairiausių augalų rūšimis turtingose šlapynėse, vadinamose „botanikų El Dorado“. Šiandien yra aprašyta apie penkiolika heliamforų rūšių. Kai kurios jų dėl atokių ir sunkiai pasiekiamų augimviečių bei riboto negausaus paplitimo atrastos ir aprašytos visai nesenai.

Evoliucijos eigoje heliamforos išvystė sąlyginai paprastą ir iš emės nesiskiriantį nuo kitų šešių pasaulyje augančių ąsotinių augalų grupių gaudymo mechanizmą. Vabzdžius privilioja pakitę piltuvėlių formos lapai (tūtos) savo kintančiomis ryškiomis spalvomis ir išskiriamu saldžiu nektaru. Tam, kad pasiektų viliojantį nektarą, vabzdys turi pasistiebti ant augalo lapo krašto, kurio paviršius yra slidus, su į vidų nukreiptais šereliais. Nedidelis vėjo gūsis ar paties vabzdžio sukelti lapo virpesiai nesunkiai „padeda“ vabzdžiui paslysti ir įkristi į gaudyklę. Viduje esantys ilgoki šereliai nebeleidžia jam išlipti atgal. Vabzdys slysta žemyn į virškinančio skysčio pripildytą gaudyklės vidų. Auka skystyje paskęsta ir būna suvirškinta, o atsipalaidavusias medžiagas augalas pasisavina absorbcijos būdu. Šios medžiagos leidžia augalams augti labai skurdžiose dirvožemiuose.

Daugumos heliamforų lapai yra labai spalvingi, dažniausiai geltoni, purpuriniai, oranžiniai ar ryškiai žali, ir tai didina šių augalų patrauklumą, norą auginti juos kultūroje. Nepaisant to, kad pirmoji heliamforų rūšis (Heliamphora nutans) atvežta į Europą prieš daugiau nei 100 metų, dauguma heliamforų iki šiol buvo labai retai auginamos. Dabar visos penkiolika rūšių yra įvestos į kultūrą ir vis dažniau auginamos kolekcionierių visame pasaulyje. Heliamforų auginimas nėra lengvas užsiėmimas tol, kol neperprantami pagrindiniai šių augalų poreikiai.

Viena iš pagrindinių sėkmingo heliamforų auginimo sąlygų yra būtinybė perprasti ekstremalias ir neįprastas natūralias šių augalų augimo sąlygas. Visos penkiolika heliamforų rūšių pirmiausiai auga Gvianos plokštikalnių viršūnėse. Daugumoje atvejų rūšis yra randama ant vienos ar keleto plokštikalnių.

Mount Roraima – Heliamphora nutans namai. Ši heliamfora - pirmoji atrasta rūšis

Mount Roraima – Heliamphora nutans namai. Ši heliamfora – pirmoji atrasta rūšis

Panašiai kaip ir Šiaurės Amerikos ąsotiniai augalai saracėnijos, heliamforos auga durpingame, bet labai skurdžiame maistinėmis medžiagomis dirvožemyje. Daugumoje atvejų heliamforos auga atvirose, jokio šešėlio neturinčiose tiesioginėje tropinėje pusiaujo saulėje kaistančiose vietovėse. Daugumos rūšių augimvietės yra 2000-3000 metrų virš jūros lygio, kuriose sąlyginai vėsu, dienos temperatūra svyruoja +15-28°C ribose visus metus. Taigi, auginant heliamforas, svarbu suvokti šiuos penkis jų natūralių sąlygų parametrus.

Pirmiausia, panašiai kaip saracėnijos, heliamforos auga vietovėse, kuriose krituliai labai gausūs. Gvianos plokštikalnėse gausios liūtys būna kiekvieną dieną, o santykinė oro drėgmė svyruoja tarp 80 – 100%. Todėl heliamforas reiktų auginti labai drėgnoje aplinkoje. Perdžiuvusios jos gali labai greitai žūti. Dirbtinėse sąlygose heliamforoms nepatinka kai jų vazonėliai stovi padėkliukuose, kuriuose nuolatos yra vandens. Taigi, reikia pasirūpinti, kad purus heliamforų substratas bent kartą per dieną būtų gausiai paliejamas, bet neužmirkęs nuolat. Oro drėgmei palaikyti geriausia heliamforas auginti terariumuose, kuriuose įrengta drėkinimo ar dirbtinio rūko sistema. Tada sąlygos bus panašios į natūralias.

Nuolatos drėgna ir ūkanota natūrali heliamforų augimo aplinka

Nuolatos drėgna ir ūkanota natūrali heliamforų augimo aplinka

Antras svarbus faktorius, į kurį norint sėkmingai auginti heliamforas reikia atsižvelgti, tai vandens, kuriuo laistomi augalai, kokybė. Heliamforos, kaip ir dauguma vabzdžiaėdžių augalų, yra labai jautrios nešvarumams bei priemaišoms, esančioms vandenyje. Natūraliose augimvietėse Gvianos plokštikalnėse heliamforos gauna tyro švaraus lietaus vandens, neturinčio mineralinių medžiagų. Chloruotas daugelio miestų vandentiekio vanduo yra toksiškas heliamforoms. Laistomos tokiu vandeniu, jos gali greitai žūti. Geriausi rezultatai gaunami, kai heliamforos laistomos natūraliu lietaus vandeniu, savo sudėtimi panašiu į tą, kurį augalai gauna natūraliose augimvietėse, neturinčiu jokių cheminių priemaišų. Tokį vandenį nesunku surinkti, panaudojant lietaus surinkimo sistemas, įrengtas kiekviename gyvenamajame name. Gausesnės tokio vandens atsargos po lietingesnio periodo gali būti naudojamos heliamforų laistymui ilgą laiką.

Auginamos dirbtinėse sąlygose Heliamphora nutans ąsočiai - tūtos

Auginamos dirbtinėse sąlygose Heliamphora nutans ąsočiai – tūtos

Trečiasis svarbus faktorius – substratas, kuriame auga heliamforos. Jos, kaip ir dauguma vabzdžiaėdžių augalų, turi labai specifinius poreikius substratui, kuriame galėtų sėkmingai augti. Juk šie augalai ir evoliucionavo į vabzdžiaėdžius todėl, kad natūraliose augimvietėse jie auga labai skurdžiuose dirvožemiuose. Jų šaknų sistema nesugeba pasisavinti vandens ir mineralinių medžiagų jei pastarųjų kiekis substrate yra per didelis. Heliamforoms reikia rūgštaus substrato, kuriame nėra jokių mineralinių ar organiznių  maisto medžiagų. Geriausias mišinys heliamforoms auginti yra durpės, perlitas, vemikulitas ir gyvi kiminai, gerai sumaišyti lygiomis dalimis. Paruoštas substratas turi būti purus ir nesukritęs, kad augalai galėtų greitai ir lengvai įsišaknyti. Kaip ir dauguma vabzdžiaėdžių augalų, pasodintos į įprastą substratą kambariniams augalams, heliamforos netrukus žus dėl maisto medžiagų pertekliaus. Augalų žūti greitai gali sukelti ir jų tręšimas.

Gyvi kiminai, įmaišyti į heliamforų substratą dažniausiai auga toliau ir greitai uždengia visą substrato paviršių. Tai sveikintina, nes gyvi kiminai nesunkiai palaiko drėgną mikroklimatą, kad heliamforoms labai patinka.

Ketvirtasis svarbus auginimo faktorius – temperatūra. Kadangi dauguma heliamforų auga 2000-3000 metrų virš jūros lygio aukštyje, laukinėje gamtoje jos niekada nebūna labai aukštoje temperatūroje. Geriausia kai dienos metu temperatūra yra apie +20-25°C. Nors heliamforos gali toleruoti ir aukštesnes temperatūras, tačiau auga geriausiai, kai temperatūra yra šiek tiek žemesnė nei +25°C. Skirtingai nuo Panašių Šiaurės Amerikos augalų (saracėnijų ir darlingtonijos), tokia temperatūra heliamforų natūralioje aplinkoje išsilaiko visus metus, taigi, šie augalai neturi nei mažiausiai išreikšto ramybės periodo. Heliamforos auga daugiau mažiau vienodai visus metus ir suaugusios žydi 6-12 mėnesių intervalais.

Retos Heliamphora exappendiculata iš Venesuelos lapai

Retos Heliamphora exappendiculata iš Venesuelos lapai

Paskutinysis svarbus auginimo sąlygų faktorius – šviesa. Heliamforos auga Pietų Amerikos plokštikalnių viršūnėse, atvirose, neužpavėsintose vietovėse, vos keletą laipsnių nutolusios nuo pusiaujo. aigi, visą dieną jos gauna labai daug ir ryškios saulės šviesos. Jei šviesos nebus pakankamai, heliamforos augins ištįsusias, šviesiai žalias ar etioliuotas tūtas. Esant tinkamam apšvietimui, heliamforų tūtos išauga standžios ir labai spalvingos – raudonos, geltonos, ryškiai žalios, purpurinės.

Kadangi heliamforoms reikia sąlyginai vėsaus klimato, dauguma augintojų joms parenka atitinkamas vietas, pavyzdžiui vėsų garažą. Terariumą nesunku apšviesti heletu fluorescensinių lempų. Vidutinio klimato šalyse heliamforas galima būtų auginti šiltnamiuose tarp kitų vabzdžiaėdžių augalų, tokių kaip saracėnijos, darlingtonija, saulašarės ar tuklės.

Įvairių rūšių heliamforos tarp kitų vabzdžiaėdžių augalų šiltnamyje

Įvairių rūšių heliamforos tarp kitų vabzdžiaėdžių augalų šiltnamyje

Sudarius vėsias, labai drėgnas sąlygas, laistant heliamforas lietaus vandeniu, jos paprastai klesti. Auginamos iš sėklų, brandų amžių paprastai pasiekia ketvirtaisiais auginimo metais. Tačiau galima įsigyti jau suaugusių sodinukų, kurie gaunami padalinus didelius senus heliamforų kerus.

Kad privilioti vabzdžius, heliamforų tūtos išskiria labai saldų (kaip medus) ir malonaus kvapo nektarą. Taigi, net nežydintys augalai labai maloniai saldžiai kvepia. Skaitytojams, susidomėjusiems šiais augalais, galima būtų rekomenduoti šių autorių darbus: D’Amato (1998), Slack (1979, 1986) ir Rice (2006). Jų knygose pateikiama išsami informacija apie sėkmingą heliamforų auginimą dirbtinėmis sąlygomis.

Įvairių rūšių heliamforos komerciniame šiltnamyje Anglijoje

Įvairių rūšių heliamforos komerciniame šiltnamyje Anglijoje

Skirtingai nuo Šiaurės Amerikos ąsotinių augalų (saracėnijų ir darlingtonijos), heliamforų augimvietės išliko mažiau pažeistos žmogaus veiklos, kadangi yra sunkiai pasiekiamų plokštikalnių viršūnėse (McPherson, 2006).

Heliamforų galima įsigyti iš įvairių augintojų. Štai keletas nuorodų:

Hewitt-Cooper Carnivorous Plants
Adresas: TheHomestead, Glastonbury Road, WestPennard, Somerset, BA6 8NN, United Kingdom, Jungtinė Karalystė
Svetainė: http://www.hccarnivorousplants.co.uk
 
Hampshire Carnivorous Plants
Adresas: Ya Mayla, Allington Lane, WestEnd,Southampton, SO30 3HQ, United Kingdom, Jungtinė Karalystė
Svetainė: http://www.hantsflytrap.com
 
Heliamphora pulchella augalai terariume (Anglija)

Heliamphora pulchella augalai terariume (Anglija)

P&J Carnivorous Plants
Adresas: The Hayden, Brampton Lane, Madley,Hereford, HR2 9LX, United Kingdom, Jungtinė Karalystė 
Svetainė: http://www.pj-plants.co.uk
 
Sarracenia Nurseries
Adresas: 37 Stanley Park Road, Carshalton, Surrey, SM5 3HT, United Kingdom, Jungtinė Karalystė
Svetainė: http://www.sarracenia.co.uk
 
Shropshire Sarracenias
Adresas: 5 Field Close, Malinslee, Telford, Shropshire, TF4 2EH, United Kingdom, Jungtinė Karalystė
Svetainė: http://www.carnivorousplants.uk.com
.

Literatūra:

  • D’Amato, P. 1998. TheSavageGarden: Cultivating Carnivorous Plants.Berkeley, CA: Ten Speed Press.
  • McPherson, S. 2006. Pitcher Plants of theAmericas. Blacksburg, Virginia, The McDonald & Woodward Publishing Company.
  • Rice, B., 2006. Growing Carnivorous PlantsPortland, OR: Timber Press.
  • Slack, A. 1979. Carnivorous Plants. London,England: Ebury Press.
  • Slack, A. 1986. Insect Eating Plants and How to Grow Them. London, England: Alpha Books.

Stewart McPherson

Vertė J. Mackevičius