Šių dienų tuklių sistematikoje užfiksuotos 83 rūšys, genties viduje dar suskirstytos į 3 pogenčius ir 15 sekcijų.

Vieną iš tokių sekcijų Crassifolia vertėtų panagrinėti išsamiau. Lotyniškai „crassus” – storas, tankus, „folia” – lapai. Taigi, lietuviškas pavadinimas turėtų būti arba „storalapės”, arba „tankialapės”. Gal pirmasis variantas kiek labiau tinkamas, nes ramybės periodu šios sekcijos tuklės suformuoja storokų lapų skroteles. Nors ir apibūdinimas „tankialapės” šioms stotelėms taip pat tiktų.

Sekcija nedidelė, joje tėra keturios rūšys, labai tinkančios auginti namų sąlygomis.

Sistematinė padėtis

Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Notreliažiedžiai (Lamiidae), šeima – Skendeniniai (Lentibulariaceae), gentis – Tuklė (Pinguicula), pogentis – Pinguicula, sekcija – Crassifolia. Rūšys: Pinguicula ehlersiae, P. esseriana, P. jaumavensis, P. debbertiana.

Rūšys

Pinguicula ehlersiae Speta & Fuchs (1982) – Ehlers tuklė. Pirmą kartą rūšis aprašyta 1979 metais Renate Ehlers ir San Luis Potosi Meksikoje, Guadalcazar provincijoje. Surinkti augalai buvo auginami Linz botanikos sode, kurio mokslininkai F. Spera ir F. Fuchs aprašydami rūšį suteikė jai pavadinimą Pinguicula ehlersiae atradėjos R. Ehlers garbei.

Rūšis sutinkama kai kuriose Meksikos provincijose – Guadalcazar, Santa Gertrudis, Santa Catarina, Nunez, El Huizache, Ascension, Ixmiquilpan, San Andres de Debortha, Tolantongo. Auga aukštikalnėse.

Pinguicula esseriana B. Kirchner (1981) – Eserio tuklė. Pirmasis rūšį aprašė Bernard Kirchner straipsnyje „Pinguicula esseriana (Lentibulariaceae) – eine neue Art aus Mexiko” (Willdenowia 11, 1981). Rūšis pavadinta žymaus vokiečių botaniko profesoriaus James K. Esser garbei.

Rūšis sutinkama Meksikos San Vincente, Sierra Salamanca, Tamaulipas provincijose. Auga aukštikalnėse.

Pinguicula jaumavensis Debbert (1991) – Jaumavo tuklė. Tuklės pavadinimas kilęs nuo miestelio, kurio vietovėse ši rūšis buvo atrasta, pavadinimo. Aprašė P. Debbert straipsnyje „Einige neue arten der gattungen Drosera (Droseraceae) und Pinguicula (Lentibulariaceea)” (Mitt. Bot. Staatss. Muenchen 30:379, 1991).

Natūraliai auga Meksikoje, Jaumavo vietovėje Tamaulipas provincijoje.

Pinguicula debbertiana Speta & Fuchs (1991) – Deberto tuklė. Rūšį pirmieji aprašė Franz Speta ir Franz Fuchs straipsnyje „Pinguicula debbertiana (Lentibulariaceae), eine weitere neue Art aus Mexico” (Linzer Biol.Beitr.24:375, 1992). Ji pavadinta botaniko Paul Debbert garbei.

Sutinkama auganti Huizache kalnagūbryje San Luis Potosi provincijoje.

Morfologija ir augimo ypatumai

Žemėlapio trafareto autorius - Sémhur (GFDL (www.gnu.org/copyleft/fdl.html) or CC-BY-SA-3.0-2.5-2.0-1.0 (www.creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0), Wikimedia Commons)

Crassifolia sekcijos tuklių paplitimas Meksikos provincijose: San Luis Potosi (žalia), Hidalgo (mėlyna), Tamaulipas (raudona)

Visos šios rūšys paplitusios centrinėje Meksikos dalyje, auga įvairiose augimvietėse kalnuotose vietovėse, laidžiame vandeniui substrate.

Crassifolia tuklėms būdingas lapų dimorfizmas – tai heterofilinės rūšys. Dalį metų jos turi didesnius, medžiojančius lapus. Kitu laiku jų skrotelės tampa kompaktiškomis, lapai panašūs į sukulentų (pvz., šilropių), nemedžiojantys. Ramybės laikotarpiu lapai žalesni, juose intensyviau vyksta fotosintezė. Medžiojantys lapai gali ir visai neturėti žalios spalvos.

Visos rūšys turi gana gerai išreikštą sausąjį ramybės laikotarpį, kurio metu ir formuojasi „sukulentinė” lapų skrotelė.

Išskyrus P. debbertiana, kitos rūšys įprastai žydi du kartus metuose: kartą sausuoju laikotarpiu, kitą – aktyvaus augimo ir medžiojimo periodu. Prasiskleidęs žiedas, jei jo neapdulkina vabzdys, gali žydėti gana ilgai, apie mėnesį laiko.

Auginimas dirbtinėse sąlygose

Natūralus Crassifolia sekcijos tuklių gyvenimo ciklas yra labai tinkamas jų auginimui dirbtinėmis sąlygomis namuose. Vasarą, kai daug saulės, vabzdžių, daugiau drėgmės, šios tuklės galėtų augti, formuodamos medžiojančias lapų skroteles. Žiemos laikotarpiu jas galima šiek tiek padžiovinti (nors persistengti nereikėtų). Tada susiformuos žieminės storalapės, „sukulentinės” lapų skrotelės, augalas pereis į dalinės ramybės būseną ir geriau ištvers nepalankų metą. Nors tiesą pasakius, būtent sausuoju metų laikotarpiu saulės šie augalai natūraliose augimvietėse gauna daugiau. Tad mūsų žiemą storalapės tuklės ištvers lengviau būtent dėka dalinės ramybės.

Vasarinis Pinguicula ehlersiae žydėjimas

Geriausia naudoti mineralinį substratą. Patyrę augintojai rekomenduoja jį sumaišyti iš perlito, vermikulito, rupaus smėlio, lavinės uolienos santykiu 2:2:1:1. Šios tuklės auga kalnuose, uolų plyšiuose, todėl joms nėra būtinas rūgštus substratas. Jos geriau toleruos ir kietą vandentiekio vandenį, kalcio druskas. Kai kurie informacijos šaltiniai nurodo, kad substrato pH gali siekti net gi 8,5 (o tai jau šarminė substrato reakcija).

Laistyti, žinoma, geriau minkštesniu vandeniu, be jokių trąšų ar organikos priemaišų. Aktyvaus augimo metu gausiai (vanduo gali likti ir lėkštutėje po vazonu). Ramybės laikotarpiu – rečiau, leidžiant tarp laistymų substratui kiek pradžiūti (bet ne visiškai).

Aktyvaus augimo metu optimaliausia temperatūra dieną apie +25°C (nors gali siekti ir +35°C), naktį apie +20°C. Ramybės periodu geriau palaikyti stabilią +20°C paros temperatūrą. Yra duomenų, kad ramybės būsenoje šios rūšys gali ištverti -4°C (net iki -6°C) šaltį.

Storalapės tuklės gerai dauginasi vegetatyviškai tiek skrotelės dalinimu, tiek lapais. Lapai atskiriami nuo ramybės būsenoje esančių skrotelių, žiemos pabaigoje – pavasario pradžioje.  Šaknydinami ir daiginami perlite arba gyvuose kiminuose.

Informacijos šaltiniai:

  1. Wikipedia;
  2. A World of Pinguicula;
  3. Rick Walker vabzdžiaėdžių augalų duomenų bazė;
  4. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000;
  5. Tarptautinės vabzdžiaėdžių augalų draugijos ekspertų rekomendacijos.

Jogaila Mackevičius

Daumanto Lieko (1), Jogailos Mackevičiaus (2,3) nuotraukos

Žemėlapio trafareto autorius – Sémhur (GFDL – www.gnu.org/copyleft/fdl.html, CC-BY-SA-3.0-2.5-2.0-1.0 – www.creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0), Wikimedia Commons)