Net ir  nebūdamos labai egzotiškos ar  labai geros vabzdžių  medžiotojos, tačiau vis gi neįnoringos priežiūrai ir aplinkos sąlygoms, tuklės vis dažniau pelnosi simpatijas augalų augintojų tarpe. Neretas parsinešęs pirmąjį augaliuką norėtų jį pasidauginti ir turėti keletą – sau, ar pasidalinti su draugais.

Tuklių dauginimas nėra sudėtingas. Kaip ir dauguma žiedinių augalų jos natūraliai dauginasi dviem būdais: generatyviniu (sėklomis) ir vegetatyviniu (dalinant skrotelę, lapais). Galima jas būtų dauginti ir laboratorijoje naudojant dirbtinį – meristeminį – metodą. Bet kam eiti sunkesniu, daugiau išteklių ir laiko reikalaujančiu keliu, jei galima gana paprastai ir be ypatingos įrangos tai padaryti „buitinėmis“ sąlygomis.

Taigi, jei turite tuklę ir jai pas jus patiko, ji netruks jus nudžiuginti keletu žiedų. Skrotelės paprastai išleidžia nuo 1-3 iki dešimties ar net keliolikos žiedų. Tuklių žiedai pavieniai, nesusitelkę į žiedynus. Spalva gali būti balta, geltona, raudona, įvairių mėlynos atspalvių. Vienas žiedas žydi apie penkias dienas.

Ir jei pasidarbuos vabzdžiai, gal jums ir pasiseks – sulauksite bręstančių sėklų dėžučių.

Dauginimas sėklomis – komplikuotas. Tuklių sėklos labai smulkios, jei ne pačios smulkiausios iš visų vabzdžiaėdžių augalų. O ir jų vienas augalas subrandina sąlyginai nedaug (tuklių žiedai skirtingai nuo, pvz., saulašarių ar musėkautų yra pavieniai, nesusitelkę žiedynuose). Todėl šis dauginimo būdas  naudojamas tik selekciniais tikslais ar norint atsisiųsti tam tikros rūšies augalą iš toliau – tada, kai paties augalo siuntimas būtų problematiškas ir paprasčiau bei tikriau jį pasidauginti iš atsiųstų sėklų.

Kaip ir daugelio vabzdžiaėdžių, tuklių sėklos labai greitai praranda daigumą, todėl sėti jas reikia nedelsiant, geriausia vos tik surinkus. Sėjama arba į kiminus, arba į lengvą, laidų orui ir drėgmei substratą, sudarytą iš durpių, kiminų, smėlio, perlito. Sėklos žeme neužpilamos. Sėjant į gyvus kiminus yra rizika, kad kiminai augs gerokai greičiau ir užgoš gležnus sėjinukus.

Pasėtos tuklės laikomos drėgnoje aplinkoje – turi būti drėgnas tiek substratas, tiek aplinkos oras. Kadangi sudygę augalai yra labai smulkūs, o šaknys labai plonos ir trapios,  reiktų stengtis pasėti taip, kad jų kuo ilgiau nereikėtų persodinti – t.y. ne per tankiai. Tai padaryti nėra taip jau paprasta dėl jau minėto sėklų smulkumo. Galima pasitelkti pagalbininkus – padidinamąjį stiklą, adatą (ylą, smailą medinį ar plastikinį pagaliuką). Paprastai sėklos linkusios prilipti (dėl elektrostatinio krūvio) ant adatos ar pagaliuko smaigalio, o prilietus juo šlapią substratą, sėklos atšoka ir pasilieka substrato paviršiuje.

Kur kas paprasčiau tukles dauginti vegetatyviškai – dalinant skrotelę. Žydėjimo metu jų skrotelė sparčiai dalinasi į keletą dalių – susidaro 2-5, o kartais ir keliolika naujų lygiaverčių dukterinių skrotelių, kurias nesunku atskirti ir išsodinti į atskirus vazonėlius ar sudaryti besiplečiančią kompoziciją.

Skirstant seną skrotelę reiktų žinoti, kad šaknys yra labai trapios, greitai sudžiūvančios ir negausios. Bet net ir be šaknų pasodinta jauna skrotelė pirmosiomis dienomis iki įsišaknijant sugeba siurbti vandenį pamatine savo dalimi. Taigi, vėl yra svarbu neleisti substratui (koks jis bebūtų) perdžiūti.

Ir dar norėčiau paminėti vieną būdą, jei norime tuklių padauginti gal ne taip greitai, bet turėti jų daug. Tai vegetatyvinis dauginimas skrotelės dalimis – lapais.

Tam mums reikės mini-šiltnamiuko. Nereikia išradinėti dviračio – paimkime paprastą plastikinį su dangteliu indelį  – tokį, koks naudojamas šviežių vaisių transportavimui. Indelis ir dangtelis turi būti su skylutėmis. Kad jo viduje drėgmė nors ir būtų didesnė, bet vis gi šviežias oras sugebėtų patekti vidun.

Indelis bent trečdaliu (o galima ir iki pusės) užpildomas šviežiais kiminais. Substratai gali būti įvairūs – perlitas, vermikulitas. Tačiau visais atvejais jie turi būti laidūs orui ir gerai sugeriantys bei išlaikantys drėgmę, nelinkę sukristi.

Imama peržiemojusi, bundanti, bet dar nespėjusi sužydėti ar pradėti gaudyti vabzdžius skrotelė ir atsargiai atidalinami lapai, pradedant nuo apačios. Lapai savo pamatine dalimi vos vos įterpiami tarp kiminų – 1-5 milimetrus ir atsargiai paguldomi būtinai viršutine dalimi (kaip augo) į viršų.

Uždengiamas dangtelis, ir šiltnamiukas statomas į kitą indą, kuriame nuo šiol visą laiką turi būti minkšto vandens, bent centimetro storio sluoksnis. Ir laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose ilgai dabar nepatartina. Geriausia – rytinės ekspozicijos palangė. Ryte lapai gauna daugiau šviesos, sušyla ir toliau ramiai leidžia dieną be vidudienio ar vakaro karščio.

Savaitė-kita… ir kiekvieno (na, beveik kiekvieno) lapo pamatinėje dalyje pradės formuotis mažas augaliukas. Kartais jų gali būti net gi keli.

Belieka kantriai laukti kol naujieji augaliukai pasieks tinkamą persodinimui dydį ir juos bus galima perkelti iš daiginimo mini-šiltnamiuko į atskirus vazonus ar indus. Senojo lapo, iš kurio susiformuos nauji augalai, pašalinti nebūtina. Pradžioje asimiliuodamas saulės šviesą jis padės naujiems augaliukams greičiau augti ir vystytis. O šiems sustiprėjus, senajame lape esančios maisto medžiagos, mikroelementais pereis į naująjį augalą ir lapas tiesiog atmirs, jo likučiai netruks pasislėpti ir pradingti po naująja sparčiai augančia skrotele.

Sėkmingų bandymų!

 

Daugiau informacijos: A World Of Pinguicula On Line

 

Jogaila Mackevičius

Irinos Mackevičienės nuotraukos