Negalima nepaminėti bent jau trumpai dar vienos „plėšriųjų” augalų grupės. Tarp pačių mažiausių Žemėje augančių augalų – dumblių – taip pat pasitaiko plėšrūnų.

Vargu ar mikroskopinių žemesniųjų augalų atveju gebėjimą pagauti už save smulkesnę auką galima vadinti „vabzdžiaėdiškumu”. Gal tiksliau tai būtų galima pavadinti „dumbliaėdiškumu” ar „bakteriaėdiškumu”? Tokių dumblių rūšių, kurios gali panaudoti Saulės šviesos energiją fotosintezei, tačiau dalį maisto medžiagų gauna ir kaip gyvūnai maitindamiesi kitais gyvūnais yra Šarvadumblių tarpe.

Šarvadumbliai (Pyrrophyta) – eukariotiniai (turintys tikrą branduolį) augalai, priklausantys Pirmuonių (Protista) karalystei. Viso jų priskaičiuojama apie 1000 dažniausiai jūrose gyvenančių rūšių.

Geriausiai žinomos „plėšrios” šarvadumblių rūšys: Oxyrrhis marina, Polykrikos kofoidii, Ceratium furca, Cochlodinium polykrikoides, Gambierdiscus toxicus, Pfiesteria, Luciella masanensis. Visi šių rūšių atstovai gali vykdyti fotosintezę, tačiau pasikeitus sąlygoms, dažniausiai minta planktoniniais dumbliais.

Wikipedijos rekomenduojami informacijos šaltiniai:

  1. Doyle, Jeff; Soltis, Douglas E.; Soltis, Pamela S. (1998). Molecular systematics of plants II: DNA sequencing. Boston: Kluwer Academic Publishers. ISBN0-412-11121-7.
  2. Bhattacharya, Debashish; Olson, Laura Katz (2006). Genomics and evolution of microbial eukaryotes. Oxford [Oxfordshire]: Oxford University Press. ISBN 0-19-856974-2.
  3. Whiteley AS, Burkill PH, Sleigh MA (1993). „Rapid method for cell cycle analysis in a predatory marine dinoflagellate”. Cytometry 14 (8): 909–15. doi:10.1002/cyto.990140809. PMID 7507024.
  4. Jeong HJ, Kim SK, Kim JS, Kim ST, Yoo YD, Yoon JY (2001). „Growth and grazing rates of the heterotrophic dinoflagellate Polykrikos kofoidii on red-tide and toxic dinoflagellates”. J. Eukaryot. Microbiol. 48 (3): 298–308. doi:10.1111/j.1550-7408.2001.tb00318.x. PMID 11411838.
  5. Smalley GW, Coats DW (2002). „Ecology of the red-tide dinoflagellate Ceratium furca: distribution, mixotrophy, and grazing impact on ciliate populations of Chesapeake Bay”. J. Eukaryot. Microbiol. 49 (1): 63–73. doi:10.1111/j.1550-7408.2002.tb00343.x. PMID 11908900.
  6. Jeong HJ, Du Yoo Y, Kim JS, et al. (2004). „Mixotrophy in the phototrophic harmful alga Cochlodinium polykrikoides (Dinophycean): prey species, the effects of prey concentration, and grazing impact”. J. Eukaryot. Microbiol. 51 (5): 563–9. doi:10.1111/j.1550-7408.2004.tb00292.x. PMID 15537091.
  7. Centers for Disease Control and Prevention (CDC) (2006). „Ciguatera fish poisoning–Texas, 1998, and South Carolina, 2004”. MMWR Morb. Mortal. Wkly. Rep. 55 (34): 935–7. PMID 16943762.
  8. Vogelbein WK, Lovko VJ, Shields JD, et al. (2002). „Pfiesteria shumwayae kills fish by micropredation not exotoxin secretion”. Nature 418 (6901): 967–70. doi:10.1038/nature01008. PMID 12198545.
  9. Jeong HJ, Ha JH, Yoo YD, et al. (2007). „Feeding by the Pfiesteria-like heterotrophic dinoflagellate Luciella masanensis”. J. Eukaryot. Microbiol. 54 (3): 231–41. doi:10.1111/j.1550-7408.2007.00259.x. PMID 17552978.
  10. http://www3.interscience.wiley.com/cgi-bin/abstract/110427393/ABSTRACT
  11. Martel CM, Flynn KJ (2008). „Morphological controls on cannibalism in a planktonic marine phagotroph”. Protist 159 (1): 41–51. doi:10.1016/j.protis.2007.05.003. PMID 17768088.
  12. „AAAS Atlas of Population and Environment”. http://atlas.aaas.org/index.php?part=2&sec=waste&sub=agchem. Retrieved 2008-01-05.
  13. Michael Greger (2006). Bird Flu: A Virus of Our Own Hatching. Lantern Books. ISBN 1-59056-098-1. http://www.birdflubook.com/a.php?id=52.
  14. Eichhorn, Susan E.; Raven, Peter H.; Evert, Ray Franklin (2005). Biology of plants. New York: W.H. Freeman and Company. pp. 205. ISBN0-7167-1007-2.
  15. „Cyber Diver News Network: Cell from Hell – Killer Algae Eating Fish”. http://www.cdnn.info/news/article/a020815.html. Retrieved 2008-02-09.
  16. „Killer Algae | Unusual Organisms | DISCOVER Magazine”. http://discovermagazine.com/1993/apr/killeralgae198. Retrieved 2008-02-09.
  17. „The Fuss Over Pfiesteria”. Archived from the original on 2008-02-02. http://web.archive.org/web/20080202121835/http://www.unc.edu/depts/cmse/science/pfiesteria.html. Retrieved 2008-01-05.
  18. Morris JG (1999). „Pfiesteria, „the cell from hell,” and other toxic algal nightmares”. Clin. Infect. Dis. 28 (6): 1191–6; quiz 1197–8. doi:10.1086/514799. PMID 10451151.
  19. Terlizzi DE (2006). „Pfiesteria Hysteria, Agriculture, and Water Quality in the Chesapeake Bay: The Extension Bridge over Troubled Waters”. Journal of Extension 44 (5): 5FEA3. http://www.joe.org/joe/2006october/a3.shtml.
  20. Greenberg DR, Tracy JK, Grattan LM (1998). „A critical review of the Pfiesteria hysteria hypothesis”. Md Med J 47 (3): 133–6. PMID 9601200.
  21. „FFWD Weekly – November 20, 2003”. http://www.ffwdweekly.com/Issues/2003/1120/book1.htm. Retrieved 2008-01-05.
  22. „National Geographic Channel: EXTRATERRESTRIAL”. http://channel.nationalgeographic.com/channel/extraterrestrial/. Retrieved 2008-01-05.

Jogaila Mackevičius