Vaivorykšteniai (Byblis) – dideles saulašares primenantys augalai, dažniausiai sutinkami Australijoje ir aplinkiniuose regionuose. Liaukiniais medžiojančiais plaukeliais apaugęs visas augalas. Dalis vaivorykštenių yra daugiamečiai (ramybės periodą jie pralaukia dažniausiai nudžiovindami antžeminę dalį ir atželdami iš požeminių dalių), kiti – vienmečiai (ramybės būsenoje išbūnantys sėklos pavidalu).

Linažiedis vaivorykštenis (Byblis liniflora) – vienmetis augalas.  Jo augimvietės dalį metų laiko būna drėgnos, pažliugusios, kitą dalį – išdžiūna. Būtent per drėgnąjį sezoną šie augalai sudygsta, išauga, sužydi, subrandina ir išbarsto sėklas. Tokias sąlygas jam reiktų sudaryti ir dirbtinai auginant. Mūsų krašte, žinoma, tam geriausiai tinka vasaros laikotarpis.

Naudotinas substratas – durpinis, pagerintas smėliu. Kai kurie augintojai rekomenduoja papildomai įmaišyti perlito. Keletas substrato receptų:

  1. Durpės ir rupus smėlis sumaišyti santykiu 2:1;
  2. Durpės, smėlis, perlitas sumaišyti santykiu 1:1:1.

Atrodytų, abu substratai skiriasi tiek savo fizinėmis, tiek cheminėmis savybėm. Pirmasis (durpės ir smėlis) bus ir rūgštesnis, ir sunkesnis, ir labiau imlus vandeniui bei mažiau pralaidus orui. Tačiau tiek viename, tiek kitame vaivorykšteniai auginami sėkmingai.

Aš pabandžiau „tarpinį“ variantą. Natūralias durpes sumaišiau su rupiu smėliu ir perlitu santykiu 2:1:1.

Vaivorykštenių sėjai rekomenduojami imti ne mažesni nei 8 cm skersmens ir ne mažesnio aukščio vazonėliai (mažesniuose išauga silpnesni augalai). Šiuos augalus galima persodinti tik labai jaunus, kai jų ūgis siekia vos 2-3 cm. Vėliau persodinami augalai nebeprigyja, nes jų labai silpna, neregeneruojanti šaknų sistema. Geriausia juos pasėti rečiau į didesnius vazonus ir nepersodinėti, o tik išretinti augalų perteklių.

Temperatūra  apie +25°C, didelė oro ir substrato drėgmė – optimalios sąlygos vaivorykštenių dygimui.

Sėklos paprastai sudygsta per keletą dienų. Kartais dygimas užsitęsia iki savaitės ar net ilgiau. Bet paprastai šie augalai neturi laiko – jie skuba subrandinti kuo daugiau  sėklų per vieną vegetacijos sezoną, todėl svarstymai „dygti ar ne“ tėra laiko gaišatis.

Sėklos smulkios, todėl jas išsėti ganėtinai keblu. Bet įmanoma. Tam galima naudoti mažą stomatologinį šaukštelį ar didelę adatą. Sėklos dėliojamos ant substrato po vieną arba atsargiai nužeriamos nuo popieriaus lapelio, į kurį buvo supakuotos. Viskas vyksta taip, kaip ir sėjant į kiminus.

Sėklų substratu užžerti nereikia. Substratas turi būti gerai sudrėkintas iki sėjos, todėl pasėjus galima tik dar švelniai be oro ir vandens srovių nupurkšti. Vazonėlis pastatomas drėgnoje aplinkoje. Vanduo padėkliuke nebūtinas, bet substratui perdžiūti taip pat nevalia.

Pasėjom. Laukiam…

Informacijos šaltinisICPS vabzdžiaėdžių sėjos rekomendacijos ir metodikos.

Jogaila Mackevičius