Gal kiek ir pavėluotai, bet noriu atkreipti dėmesį į keletą sugrįžusių iš parodos vabzdžiaėdžių priežiūros smulkmenų.
Pirmiausia, tai visiškai neverta pergyvent dėl kenkėjų. Parodoje organizatoriai dažniausiai pasirūpina, kad tarp sveikų augalų neįsimaišytų koks ligotas ar apniktas kenkėjų. Bet net jei parazitams ar patogenams pasisekė prasmukti, vabzdžiaėdžiai nėra ta terpė, kurioje jie įsitvirtintų. Bakterinės ligos jiems nebaisios, pelėsio sporų ir taip visur pilna, o vabaliukai greičiausiai atsidurs tuklių pinklėse.
Parodos metu pelkės kompozicija kelis kart per dieną buvo purškiama minkštu lietaus vandeniu. Prisigėrę kiminai ir kerpės tada imdavo skleisti gaivų pelkės, rasotos žolės ar miško po lietaus kvapą. Taigi, pergyventi dėl to, kad vabzdžiaėdžiai augalai buvo laikomi sauso kondicionavimo sistemos varinėjamo oro sąlygomis irgi per daug nereikėtų.
Buvo jie ir laistomi. Bet čia jau sąlygos nuo įprastinių gali labai pasikeisti. Jei prie vazono nebuvo padėkliuko su vandeniu, substratas galėjo kiek ir pasausėti, lyginant su įprastinėmis sąlygomis. Todėl nedelsdami grįžusį augalą ne tik pastatykime į jam įprastą lėkštutę su minkštu augalu, bet ir perliekime tuo minkštu vandeniu substratą, kad jis sudrėktų iki „paskutinio durpių grumsto”. Nupurkšti derėtų taip pat dažniau.
Dėl šviesos režimo pokyčių pergyventi nereiktų. Sąlyginai parodoje buvo tamsu, bet juk dienos taip pat būna apsiniaukusios, o kartais saulės nematyt ištisas savaites. Čia sąlygų kaita artima natūraliai.
Ir dar. Jei vabzdžiaėdžius auginate gyvuose kiminuose, išrankiokite prikritusius dekoracijoms naudotus kiminus, šapelius, spyglius ir panašią smulkmę nuo gyvųjų kiminų paviršiaus. Kad ir kaip atsargiai yra komponuojama ekspozicija, išrenkama ji būna dažniausiai „akimirksniu” – ir kad ir kaip tai kruopščiai būna daroma, šapaliukų visada prikris. Tai natūralu. Ši perteklinė organika gal daug žalos ir nepadarys, praturtindama vabzdžiaėdžių aplinką maisto medžiagomis, bet ilgainiui padžiuvus gali atrodyti nedekoratyviai, o sudrėkusi imti pelyti.
Toliau augalai turi kaip įmanoma greičiau pradėti gyventi jiems įprastu ritmu, įprastose sąlygose. Taip tarsi tos kelios dienos būtų nedidelis atsitiktinis oro sąlygų pasikeitimas.
Tiek žinių šiam kartui. Ačiū visiems – parodos organizatoriams už rūpestį, šiltą priėmimą, dalyviams už entuziazmą ir nuostabius „pelkinukus”, lankytojams už dėmesį. Iki susitikimo 2012-aisiais!
O po Velykų pradėsime sėti. Smagių visiems švenčių!
Jogaila Mackevičius
