Kita parodos „Žali horizontai’2011“ vabzdžiaėdžių ekspozicijos dalis – saulašarinių ir saracėninių šeimų atstovai.

Saracėnijoms akivaizdžiai parodos laikas nepatiko. Vos keletas jų drįso pasirodyti.

Nepaisant to, kelios saracėnijos jau buvo spėjusios pražysti. Parodos lankytojai galėjo pastebėti net gi dviejų rūšių saracėnijų žiedus – purpurinės saracėnijos (Sarracenia purpurea) ir melsvalapės saracėnijos (S. leucophylla).

Viso parodoje buvo pristatytos 3 rūšys ir keletas hibridų. Saracėnijų rūšys: Sarracenia purpurea, S. psittacina, S. leucophylla.

Šalia saracėnijų neblogai derėjo tropinės saulašarės.

Saulašarės rūšių skaičiumi tik šiek tiek pralenkė saracėnijas – jų buvo 4 rūšys: Drosera aliciae, D. scorpioides, D. capensis ir parodos nugalėtoja – Drosera spatulata.

Neblogai, nors pavasaris ir ankstyvas, pasirodė jautrieji musėkautai (jie taip pat priklauso saulašarinių šeimai). Nors jų buvo vos keletas, bet visi arba žydintys…

arba besiruošiantys žydėti…

Pelkės centre – nedidelis vandens telkinys, kuris nuolat burbuliavo ir rūko, sukurdamas šiek tiek mistišką aplinką vabzdžiaėdžiams augalams.

Nežinau, kaip jums, bet man šio pavasario pelkė – viena labiausiai estetiškai nusisekusių pelkių, kiek man jų teko matyti parodose. Va tau ir „ne vabzdžiaėėėdžių sezonas“…

Jogaila Mackevičius

Jogailos Mackevičiaus, Ingos ir Nerijaus Smaidžiūnų nuotraukos